Tamsiosios pusės miestas: mokslinis
fantastinis romanas ir apsakymas / Lawrence Watt-Evans. - Kaunas: Naujasis
Eridanas, 2003. - 252, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 285).
- ISBN 9955-10-070-2.
Jau po 50-ties Lawrence Watt-Evans „Tamsiosios pusės miesto“ puslapių perpratau,
ką taip labai primena romano autoriaus pasakojimo stilius — ogi einamą lenkų detektyvų rašytoją Joanną Chmielewską
(et, dargi nuotaika pašlijo, mat, tikslinantis rašytojos pavardės rašybą Wikipedijoje,
paaiškėjo, kad anoji vos prieš pora mėnesių Anapilin iškeliavo...). Tas
panašumo pojūtis vis stiprėjo, o bendras įspūdis liko kone identiškas. Tai
reiškia — dviprasmis. Čia reikia daryti aiškinamąjį ekskursą.
Vienintelė mano skaityta (na, galvos kirsti neduočiau, bet sąmoningai identifikuota — tikrai tik viena) J. Chmielewskos knyga — „Gyvi negyvėlio žodžiai“. Pirmoji mūsų pažintis buvo neakivaizdi: prieš miegą vietoj pasakų mama mėgdavo pasakoti įsiminusių knygų arba filmų siužetus. Tiksliau, tai aš mėgau klausyti ir prašydavau jos pasakoti. „Gyvi negyvėlio žodžiai“ paliko nerealaus nuotykio įspūdį! Kai pagaliau paauglystėje romaną perskaičiau, tasai įspūdis buvo šiek tiek blankesnis. Ir dar labiau išbluko tąsyk, kai kažkurią vasarą kaimuky knygų badas privertė iš naujo vartyti paauglystės favorites. Tai viena iš knygų, iš kurių išaugama. Jokiu būdu ne prasta, anaiptol! — puikus, šmaikštus, vingraus siužeto pasakojimas. Tačiau tokių pasakojimų stiprybė slypi optimaliose aplinkybėse: tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Kaip ir A. Diuma „Muškietininkai“, K. Majaus „Vinetu“. Vėliau — išaugi. Jeigu (!) augi. Tai štai, „Tamsiosios pusės miestas“, mano akimis, irgi priklauso išaugamų knygų kategorijai.
Tačiau „Tamsiosios pusės miestas“ į „Gyvus negyvėlio žodžius“ panašus ne tik dėl (ne)tinkamų skaitymo aplinkybių. Abu romanai — detektyvai, abiejų pagrindinė veikėja yra saviironijos nestokojanti neparadinė moteris, kuri narplioja painią istoriją, negana to — įsivelia į sveikatai kenksmingus nuotykius, yra gerokai aplamdoma nedvasingų savanaudžių banditų, bet galiausiai suuodžia, kur čia šuo pakastas ir dar išpeša iš to naudos, nors, žinoma (ginkdie!), anos tikrai nesivaiko. O dėl fantastikos… Reikia manyti, jog J. Chmielewskos romano herojės nuotykiai Viduržemio jūros (lyg ir) pakrančių pilaitėse ir kurortuose homo sovieticus provincialams atrodė ne mažesnė fantastika, nei mitrios detektyvės nuotykiai tamsiojoje Epimetėjo planetos pusėje įsikūrusiame mieste. Tiesa, yra ir akis badančių skirtumų: rašytojo vyro kuriama moteris nedovanotinai menkai teišgyvena dėl savo beviltiškos išvaizdos, tiesa sakant, menkiau, nei šaldyta jūros lydeka „Maximos“ šaldikliuose.
Vis dėlto, atmetus detektyvinę liniją
ir abejotino moteriškumo pagrindinę veikėją, romane lieka įdomi idėja apie
jauną planetą Epimetėją, kuris dėl branduolio poslinkio esą nustojo suktis apie savo
žvaigždę ir kurio tamsiojoje pusėje meteorito išmuštas krateris yra tinkama vieta gyventi žmonėms. Laikinai tinkama, mat paaiškėja, kad planeta vis dar sukasi.
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą