Roger Zelazny. Numirti Italbare.

Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.

Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to, išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau, jog tai — ne mano skonio autorius.

Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet, nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“, šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos, psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau? O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.

Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti. Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“ įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau su R. Zelazny stiliumi?

Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“, kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų.  Iš ankstesnių skaitymų turima informacija gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.

Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi, su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos tariamai ištinkantis psichologinis virsmas labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.

Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti, reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“ ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio. Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru žodžiu, visiškai niekinis.

Vernon Vinge. Liepsnojančios gelmės.

Liepsnojančios gelmės: mokslinis fantastinis romanas / Vernon Vinge. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-486-68-8.

Jeigu pažintis su V. Vinge būtų užsibaigusi romanais „Gelmė danguje“ ir „Kur baigiasi vaivorykštė“, matyt, sakyčiau, kad tai talentingas mokslinės fantastikos autorius. Tačiau po „Liepsnojančių gelmių“ persigalvojau — jis ne šiaip talentingas, o be galo, be krašto talentingas, nuostabus, išmanus, intelektualus... Žodžiu, visapusiškai atitinkąs mano skonį ir lūkesčius, kylančius imant sci–fi skaitinius.

Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas: kelios siužetinės linijos, gausybė pirmo plano ir antraeilių veikėjų, nestinga su pagrindine tema menkai tesusijusių pasakojimo gijų, kurias silpnumo akimirką knieti tiesiog praversti. Norint visas detales užfiksuoti, įsiminti ir įžvelgti jų tarpusavio ryšį, skaityti tenka atidžiai ir susikaupus. O kartkartėmis netgi grįžtelti atgal. Taigi skaitymas virsta intelektinių pastangų reikalaujančia veikla. Pridurčiau — iššūkiu, ilgainiui pradedančiu teikti malonumą.

Dėl minėtų priežasčių, t. y. polifoniško stiliaus, sudėtinga glaustai suformuluoti turinio anotaciją ar dviem sakiniais papasakoti, apie ką ši knyga. Vertinu tai kaip romano privalumą ir, atsižvelgiant į apimtį bei turinį, kaip pagrįstas pretenzijas į epo žanrą (ypač turint minty sąlygišką tęsinį „Gelmė danguje“). Tai savotiškas mokslinės problemos, kosminės odisėjos ir svetimeivių civilizacijos kokteilis,  pagardintas šlakeliu detektyvo. Pernelyg sodraus skonio, kad  būtų geriamas dideliais gurkšniais.

Pirmiausia, kas įsimena perskaičius „Liepsnojančias gelmes“, — idėjų originalumas. Šiandien būti novatorišku kuriant mokslinę fantastiką, manau, sunkiau nei sunku. V. Vinge sėkmingai žongliruoja subtiliais Visatos dėsniais, joje klestinčių civilizacijų evoliucijos specifika, technologiniais niuansais ir kitomis mokslinėmis–fantastinėmis idėjomis.

Ypač, mano akimis, vykę svetimų civilizacijų atstovų personažai, pavyzdžiui, tuntai: tai grupinę sąmonę turintys bet kartu ir individualybėmis išliekantys svetimeiviai. V. Vinge įtikinamai aprašo jų fiziologines ypatybes, kuria puikius psichologinius charakterius–asmenybes, atskleidžia specifinę politinę, socialinę tuntų visuomenės sandarą. Tiesa, dera pastebėti, kad pagrindiniai žmogiškieji personažai taip pat kuriami ne mažiau kruopščiai, vengiant statiškumo, o svarbiausia — nesiekiant anų paversti skaitytojų numylėtiniais.

V. Vinge sulaukia kritikos už smulkmeniškumą. Taip, jo esama. Bet pernelyg detalūs neesminių dalykų aprašymai „Liepsnojančiose gelmėse“, skirtingai nei romane „Kur baigiasi vaivorykštė“, nekliuvo. Bent jau ne tiek, kad erzintų.

Verdiktas: „Liepsnojančios gelmės“ neabejotinai mokslinės fantastikos gurmanams skirtas  kūrinys. Netvirtinu, kad patiks išskirtinai intelektualiam skaitytojui — skonis juk subtilus dalykas. Be to, romanas toks įvairialypis,  jog, tikėtina, kiekvienas čia gali susirasti kažką sau tinkamo.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

(į)žvalgos

„Jeigu kartą prieš tave ir vėl prasivers žemė, ir iš prarajos, visaip vartydamosis, ims lėkti kometos, visokios žvaigždės, meteorai, jeigu apsidairęs pamatysi, kad apie tave labai gražiomis orbitomis sukasi planetos, nuo kurių į tave blizgančiomis akimis žiūri ufonautai, jei išvysi daug įvairių galaktikų, žėrinčių it briliantai – tada ramiai atsisėsk, paremk ranka galvą ir kiek pamąstyk apie Visatos begalybę.“ — Gintaras Beresnevičius.  Keturi vėjai, 1991 m. Nr.5.

Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.

Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.

Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras, tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta...  Ir visai ne tokia jau paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą šimtmečių byloja: sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra daug žadantis.

Vis dėlto užkibau. Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas, bet Amžiaus Šedevru  vadinti nesiryžčiau.  Dargi ir dėl Metų Šedevro titulo suabejočiau.

Kūrinyje derinami fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai  reiškia, kad anam jo paties sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai. 

Kai jau pakankamai atskleidžia herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.

Mano asmeninėje vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač  pagaulus, nei itin prastas; nei žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant vidutinybių ir laikosi pasaulis...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina 

Roger Zelazny. Mirusiųjų sala.

Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.

Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei, pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė, o ne kaip.

Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“, mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą literatūrinę srovę“.

Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau fantastika — neapsiverčia liežuvis.  

Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“, pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos turtingųjų chart‘as. Primenu, veiksmas vyksta XXXII a.:

Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti su tokiais klestinčiais verteivomis.

Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino. Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams patraukliais populistiniais komentarais:  

Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais, kurių neketinau studijuoti, —  ir visa tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai suskambus niekingam metalui.

<...>

Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi esu idiotas! Anksčiau ar vėliau Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip mane pribaigti lovoje.

Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs  konstatuos diletantizmą.

Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos nesusipratimas. Patikrinsiu.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Robert J. Sawyer. Skaičiuojantis Dievas.

Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. - Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.

Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga. Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu kategorijai geriausieji, nėra iš lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.

R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis, nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar — šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.

Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant, šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta vienoje romano apžvalgoje: Niekaip nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.

Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...

O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina lengviausiu įtikėjimo keliu, jis išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.

Beje, knygoje gausiai analizuojamos  mokslinės problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t. Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano  dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.

„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Robert Silverberg. Sienos karalijos.

Sienos karalijos : mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457). - ISBN 978-9986-97-253-2.

Antraštiniai šūkiai a la „Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai — suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip nenuskriaustų kūrinio.

„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo, neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus, žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų, praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu pasirašyti nuosprendį, kad niekada  nebegrįši atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios išbandymo kelią.

Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas tas veikėjų nežmogiškumas: saviti, gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti, kokių — žmogiškų ar svetimeivių — bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.

Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas, tie pamokymai  menkai teužkliūva. O skaityti gera, tikrai.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina