Mistinis miestas: [romanas] / Theo Lawrence. - Vilnius: Alma littera,
2014. - 371, [3] p. - ISBN 978-609-01-1330-1. - UDK: 821.111(73)-93-31
„Pastebėjau, jog pastaruoju metu pasirinktos knygos manęs nenuvilia – visos palieka stiprų įspūdį. Tačiau užteko atsiversti Theo Lawrence „Mistinį miestą“ ir kaipmat supratau, jog tokį gerą kūrinį iš tiesų skaičiau labai seniai – atvirai kalbant, su kiekvienu puslapiu gailėjausi, jog artėju prie romano pabaigos. Sunku rasti žodžių, galinčių išreikšti mano susižavėjimą, todėl, jei dievinate distopinę fantastiką, rekomenduoju tučtuojau pasinerti į stebuklingą Theo Lawrence sukurtą ateities pasaulį.“
Čia
ištrauka iš vienos, atsitiktinai pasirinktos knygų blogerės įspūdžių apie „Mistinį miestą“. Kai šitą pamačiau, taip išsigandau, kad kitų blogerių atsiliepimų net neskaičiau. Paskui nuramino mintis, kad čia arba kokių piktybinių
botų ant
zlasties sugeneruotas pokštas arba baisiai neišradingas reklaminis
postas. Nes bent elementarias kritiškumo užuomazgas turinti sąmonė konstatuos, kad „Mistinis miestas“ – reto prastumo skaitalas.
Turinys surašytas anotacijoje, išvertus tą dvasingą ezopinio tipo rašliavą į žmonių kalbą, jis skambėtų maždaug taip: mergaitė įsimyli berniuką, tokį perdėtai šaunų, taip perdėtai, kad net nejauku. Bernaitis nepatinka jos tėvams ir šie pasirūpina dukrai ištrinti atmintį bei pasiūlyti kitą kavalierių. Savotiški tokie truputį tėveliai, puoselėjantys atvirą nemotyvuotą neapykantą dukrai. Užtat jų visai ir negaila, kai gauna galą. Taigi. Mergaitė įtaria, kad kažkas negerai, visai neatsitiktinai sutinka buvusią simpatiją, na, ir dar ten visokių dramų ir melodramų nutinka, kol aniedu pagaliau gali legaliai už rankų laikytis. Tiesa sakant, visas siužetas alogiškas, baltais siūlais siūtas, po dvidešimties puslapių jau galima 90% tikslumu nuspėti visą tolesnę eigą. Nors toji vis tiek sugeba nustebinti banalumu.
Tai tiek apie knygą, daugiau pasakyti konkrečiai apie „Mistinį miestą“ neturiu ko. Nėra tikslo čia plėstis apie nesamus romano privalumus, registruoti trūkumus, totalias banalybes, non stop tiražuojamas klišes. Ne recenzijas gi rašinėju. Įspūdžius. O čia dar norisi šį tą pridurti.
Nors vakar konstatavau, kad knyga niekinė (nes tokia ir yra), šiandien nuo pat ryto kamuoja klausimai dėl tokios literatūros vertės, paskirties, adresato. Lyg norėtųsi pa(si)aiškinti tiems susižavėjusiems knyga enruziastams... Žinoma, iš vienos pusės, tie vertės klausimai yra visiškai beprasmiški ir net narciziški (daugmaž – pažaiskime gudrutį analitiką), bet, kita vertus, be pretenzijų į kažką daugiau nei savo nuomonė, matyt, visgi galima susidėlioti atramines žiūros pozicijas. Taigi.
Na, taip a priori standartizuojant, tokių rašinių adresatas yra, spėju, 13–16 metų paauglės, su galima menka viršutinės ribos paklaida. Bet! Su sąlyga, kad kalbame apie normalią įvairiapusę asmens intelekto raidą ir darant prielaidą, kad jis sulig kiekviena diena vis labiau emociškai ir psichiškai bresta, užstrigdamas 16-likmečio pasaulėjautoje ne ilgiau nei tai numato objektyvūs biologiniai rūšies raidos dėsniai. Mažiau optimistinis variantas – adresatas yra visgi dėl kokių nors priežasčių užstrigusios paauglysteje įvairaus amžiaus damos, tai čia tas atvejis, kai tikslinė auditorija charakterizuojama jau kitomis, ne amžiaus kategorijomis. Aš, beje, netapatinčiau jų su meilės romanų skaitytojomis – tas žanras yra pats savaime kvailas ir šis kvailumas yra legitimus, iš esmės jis nesiejamas su skaitytojo intelektualiniu pajėgumu, nes toks yra žaidimas, tokios jo taisyklės, toks tikslas – poilsis, atsipalaidavimas, atsiribojimas.
O kas yra čia? Neturiu iliuzijų, kad kokybiškai tai pranašesnė literatūra už, pavyzdžiui, mano paauglystėje mažiausiai dešimtkart skaitytą Karlo Majaus „Vinetu“ tritomį. Aname irgi nėra stebuklų. Bet tuo metu skaičiavau savo keturioliktąją vasarą ir, kai smalsumas paskatino tą patį kūrinį atsiversti baigus vidurinę, labai greitai atėjo aiškus supratimas, kad tai išaugta literatūra. Kad Vinetu taip ir liko klajoti kažkur Dzūkijos giriose, pro kurias važiuojant andai dairydavausi, ar tik nešmėkštels iš už medžio spalvingas raudonodžio siluetas... Taip ir „Mistinis miestas“ su visais panašaus tipo gausiai tiražuojamais skaitalais – savo laiku savoj vietoj.
Bet net esant toms sąlygoms, tai vis tiek prastas skaitinys. Jis būtų osom, jei, tarkime, funkcionuotų kaip kokio Wattpad'o trainingas, sukurtas ranką mankštinančio pradedančiojo entuziasto (kiek ten tokių šaunuolių yra!, buvo labai smagus atradimas), o bet tačiau ne kaip pasauliniu bestseleriu pristatomas ~ 12€ kainuojantis Alma littera produktas. Meh...
Būtų mano valia, publikuočiau jį su edukaciniu prierašu: mergaitės, skaitykite ir mokykitės, kokiomis tuštutėmis nereikia užaugti; berniukai, sužinokite, kokiais pseudošaunuoliais tapti neturėtumėte; vaikai, meilė nėra tapati erekcijai ir atviros suknelės sukeltam įspūdžiui. Ir taip toliau, ir panašiai, visa, kas primena senolių moralizavimus, cha. Kaip ten bebūtų, nepaisant visų amžiaus, skonio, pomėgių, laisvos apsisprendimo valios ir kitų įmanomų dedamųjų, visgi reikia mokytis atsirinkti. Reikia, vaikai. Reikia