Širšė. Spiečius

Širšė. Spiečius. Naujas vardas,  2017.

https://naujasvardas.lt/knygos/sirse-spiecius/

Taigi. Spiečius.

Pradėsiu labai nuobodžiu ir nuviliančiu,  kone chrestomatiniu intro: mano santykiai su lietuviška fantastine literatūra, lietuvišku kinu, lietuviška muzika, lietuviškomis vasaromis, lietuviška buitine chemija ir taip toliau, ir panašiai yra išskirtinai tradiciškai lietuviški – lyg ir savas, lyg vartotinas, lyg ir artimas tas dalykas, bet lietuviškai nevykęs, nors tu ką. Tiesiog iš principo nevykęs. Iš esmės. Kaip kad ateiviai niekada nenusileis Lukiškių aikštėje,  taip ir lietuvis nenustos šiurpti nuo lietuviškumo,  kad ir kas toks anas bebūtų.

„Spiečius“ šių santykių kaip nors esmiškai nepakeitė, stebuklingai nepagerino, bet ir nepablogino. Ir man derėtų verbalizuoti, kaip čia taip nutiko.

Kalbant apie „Spiečių“ neapleidžia keistas sąlygiškumo jausmas, atrodytų, viskas, ką galėtumei pasakyti, yra pažymėta dviprasmiškumo ženklu. Viena vertus, Širšės slapyvardžiu pasirašiusios autorės kuriama istorija supinta iš dešimčių daugiau ar mažiau atpažįstamų motyvų – vienišė klajūnė Anuka dėl savo luošumo nepritampa prie spiečiuose gyvenančių sveikų bendruomenės narių ir leidžia savo dienas klaidžiodama nuo vienos bendruomenės santalkos prie kitos, taip išgyvendama atšiaurias žiemas, o vasaromis klajoja ieškodama saviškių, artimų siela, o gal ir kūnu žmonių. Negana to, aplinkui intensyviai šmirinėja ir padėtį komplikuoja agresyvūs vilkai, su kuriais Anuka jaučia ypatingą, netgi telepatinį ryšį. Galiausiai, tikra vyšnaitė ant torto ¬– periodiškai pasirodantys ir kūdikius iš spiečių vagiantys nematomi grobuonys gmorgai, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra žmonijos nevaisingumo problemą sprendžiantys ir bendruomenėse–fermose jauniklių prieauglių išvesti bandantys mokslininkai eksperimentatoriai. Kita vertus, visi šie kažkur šmėstelėję motyvai ir tėra tik motyvai, skaitant jie neblaško dėmesio ir įkyriai neataidi, o sklandus pasakojimas eina sava linija, pernelyg nepriartėdamas prie galimai atpažįstamų naratyvų arba vingriai tarp jų prasisukdamas.

Bet.  Yra kita bėda. Vertinant kūrinį kaip visumą, sunku atsiplėšti nuo prologu einančio „Autorės žodžio“. Tai gana gluminantis sprendimas – iš anksto apnuoginti pagrindinę veikėją, a priori nusakyti personažo esmę:

Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni, stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi? Aš – taip. Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji, kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą.

Negali sakyti, kad toks aprašas intriguoja, bet kad pririša – tai tikrai. Pririša prie autorės žiūros, prie išankstinio vertinimo, kurio nesant, visai galimas daiktas, pasidarytumei savas, nebūtinai tapačias išvadas apie tai, kas ir kokia yra Anuka. 

Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems, kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.

Viena, kas neabejotinai tikra – raiški, sodri, įtraukianti, stačiai meistriška pasakojimo kalba. Taip kalba, tiksliau – rašo, nes tai yra rašytinės prigimties kalba, žodžio meistrai – išjaustai ir veržliai, bet kartu preciziškai atsirinkdami tinkamiausias raiškos priemones, ženklas po ženklo paradoksaliai konstruktyviai komponuodami stulbinantį verbalinį srautą. Kartais jis tingus ir ištęstas, kartais dinamiškas ir pabiręs, bet visada nardinantis į skaitymo kaip proceso malonumą. Aš jau seniai, Dievas mato, labai seniai neskaičiau tokio pasitenkinimą keliančio pasaulio įžodinimo. Po tokių patirčių kognityvistų tezė „pasaulio vaizdas kalboje“ įgauna svarų krūvį. Tai žodžio – tiek jo turinio, tiek formos – fetišisto kūrinys...

Kalba yra esminė kūrinio stiprybė, jo jėga. Deja, silpnybė taip pat. Nes su kiekviena baigus skaityti knygą prabėgusia valanda, jos siužetas ima vis labiau skysti, loginė linija eižėti, pagaulumas blėsti. Virsdamas kažkuo... labai lietuvišku. Tas iš žodžių, jų srauto ir kombinacijų tryškęs gyvybingumas išseko sulig paskutiniu romano tašku. Istorijos siužetas silpnas. Per silpnas. Negali sakyti, kad neįtikina, Anukos personažas man pasirodė gana išbaigtas ir paveikus, tačiau tai tik liūdno žmogaus liūdna istorija. Viena iš milijono liūdnų istorijų apie žiaurų ir neteisingą pasaulį, kai apeliacija į fantastikos žanrą tarnauja ne kaip istorijos ašis, o tik funkcionali virvelė, toms liūdesio sūpuoklėms įsisupti. Iš esmės tai pseudofantastinis romanas, primenantis pasakėčią, kurios pabaigoje dera pasidaryti demonstratyvias išvadas. Tiesa, kaip jau minėjau, ir jas autorė pateikia dar prologe... Taigi. Ši formos ir turinio nedermės vibracija kelia kažkokį slogų įspūdį, atšmiežia abejone pradinį pasitenkinimą ir užleidžia vietą skepsiui.

Apibendrinimas? Man patiko.  Patiko tas jaudinantis pasakojimo stilius,  veržlus,  bet neperaugantis į grafomaniją, patiko taiklus saiko jausmas,  toks nelietuviškai lietuviškas...