Umberto Eco. Rožės vardas

Rožės vardas: romanas / Umberto Eco. - 2-asis patais. leid. - Vilnius, 2001. - 547, [3] p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos). - ISBN 9986-16-201-7

Neseniai vienoje FB grupėje virė diskusija „Ar darkart skaitote perskaitytas knygas?“. Išsiskyrė dvi elementarios pozicijos: 1. neskaitau, nes gaila laiko (nebeįdomu), kai tiek dar neskaitytos lektūros ir 2. skaitau, nes sulig nauja patirtimi knyga naujai prabyla. Su pirmu variantu viskas aišku, antras dviprasmiškesnis. Taip, apstu sudėtingų kūrinių, kurių recepcijai iš tiesų būtina patirtis, intelektinė branda. O bet tačiau...

Diskusijoje šiai kategorijai priskirtos tokios knygos kaip „Erškėčių paukščiai“, „Džeinė Eir“ ir pnš. meilės romanai. Na, taip, man, pavyzdžiui, tekę skaityti tas pačias knygas vien todėl, kad tuokart neturėjau po ranka nieko naujo. Arba pamišėliškai mylėjau jų herojus. Arba jaudino ir toli gražu ne dvasingais peizažo aprašymais. Įvairūs tie pakartotinio skaitymo motyvai, teturi jie vietos po saule.

Yra vos vienas vienintelis sveiku protu nepaaiškinamas ir totaliai beviltiškas atvejis: tvirtinantys, esą kasmet vėl ir vėl perskaitą  „Mažąjį princą“. Tai – diagnozė. Širdies gilumoje neabejoju, kad iš 10–ties taip teigiančių „Mažąjį princą“ daugiau nei kartą gyvenime yra perskaitęs vienas, na, du asmenys. Šita mintis guodžia, įsivaizduoju, kad žmonės, nusitvėrę gajos klišės, manosi pozicionuojantys save kaip empatiškas, dvasiniams išgyvenimams reikšmę teikiančias būtybes. Būtų sukrečiančiai baisu, jeigu kažkas iš tiesų kasmet skaitytų apie lapės jaukinimą ir rožės auginimą ir tikėtų, jog šitai iliustruoja „svarbiausius pasaulyje dalykus“. Nes juk „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.  Aha. 

Taigi. Apie „Rožės vardą“. Genialaus mediavisto rekonstrukcinį šedevrą. Pernelyg skambus patosas? Toli gražu. Tai romanas, vertas kad ir dešimties pakartotinių skaitymų – toks daugiabriaunis, toks talpus, toks klampus! 

Kaskart grįžtant prie jau liestos knygos susiduria trejybė – tai, ką jau žinai, tai, ką manaisi žinąs ir tai, ką dar sužinosi. Man visada be galo smalsu, kuri iš šių patirčių ištiks labiausiau – atmintis, vaizduotė ar atradimas? Net nežinau, kelintąsyk aš grįžau prie U. Eco „Rožės vardo“ – trečią?, ketvirtą? Kiekvienas iš tų kartų – kaip pirmas, kone tabula rasa, šįsyk net formalioji detektyvinė siužeto linija – žmogžudysčių vienuolyne kaltininko paieškos – buvo išblukusi. Antra vertus, todėl ji ir yra tik formali – stuburas, idant vėliau jį apraizgytum nervais, lipdytum raumenis, odą... 

Kadaise pašėlusiai įdomūs savo turiniu teologiniai disputai, šįkart nušvito paradoksalių dviprasmybių, ironiškų paradoksų šviesoje. Dievas, kuris (ne)(si)juokė(si); Dievas, kuris (ne)turėjo pinigų kapšelio ties juosmeniu; Žmogus, kuris netinkamoje vietoje ištaręs „atgailaukite!“, bus pasmerktas degti ant laužo; nuodėmės realiatyvumas; ir juokas, galintis sugriauti Dieviškąją Tvarką...

Viešpaties ir jo sekėjų Mažųjų broliukų (ne)turtas – viena svarbiausių teologinių disputų temų. Nesyk naršiau ir varčiau papildomus mediavistikos šaltinius, idant detaliau pasiaiškinčiau to meto vienuolių ordinų, religinių judėjimų kilmės aplinkybes, esmines jų doktrinų tezes. Tai nėra būtinybė norint suprasti U. Eco pasakojimą, priešingai, pagauna smalsumas ir aistra perprasti geriau.

Itin stipriai pajutau savų retorikos studijų, kad ir menkų bei fragmentiškų, atskleistą U. Eco teksto precizišką išbaigtumą. Iki tol buvusi „įdomi, originali“ kompozicija nušvito kaip pabrėžtinai loginė struktūra, romanas stačiai stulbina dispozicijos griežtumu. Net disputų struktūra yra klasikinės retorikos invencijos ir dispozicijos schemų realizacija. Ir diskurso figūratyvumas – intensyvus, ryškus, tačiau toli gražu pasitelktas ne vien dekorui.

Taip, skaityti tokį tekstą nėra nei lengva, nei paprasta, bet kiek malonumo tai apčiuopti, pamatyti, atpažinti, pajusti, kiek malonumo!