2013/06/19

Connie Willis. Pasaulio pabaigos knyga.

Pasaulio pabaigos knyga: mokslinis fantastinis romanas / Connie Willis. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9955-10-120-2.


Pradėti, matyt, derėtų nuo to, kad fantastikos šiame į dvi knygas padalintame romane lygiai tiek, kiek C. Willis pasakojamoje istorijoje kyla rūpesčių dėl užlūžusių fiksuoto ryšio telefono tinklų. Kas kad įpusėjęs XXI a. — bene tai rimta priežastis naudotis mobiliaisiais? Šiame kontekste gerokai nublanksta tokia smulkmė kaip kelionės laiku.

Savo funkcijų neatliekantys telefonai iš esmės lemia siužeto eigą. Iš ryšio zonos dingus universiteto dekanui, jį pavaduojančio mokslininko ambicijos lemia, kad jauna panelė istorikė, apsirūpinusi lingvistiniu, istoriniu ir kultūriniu bagažu, iškeliauja į XIV a.  Oksfordą, tikėdamasi patyrinėti vietinių gyvenimo subtilybes. Panelės entuziazmas ir pavaduotojo garbėtroška nustelbia apie pavojus įspėjantį sveiką protą, kurį įkūnija gelbėtojas profesorius. O kur trumpa, ten trūksta. Pokštininkas likimas ir karščiuojantis programuotojas apsirinka vos dviem dešimtmečiais ir tyrinėtoja Oksfordo apylinkėse  išmetama 1348–aisiais. Štai čia panelės istorikės entuziazmas ima sparčiai blėsti. Čia — maras. Buboninė, pneumoninė ir dar, dievai žino, kokios rūšies Juodoji Mirtis, pasak istorinių šaltinių,  XIV a. nušienavusi nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų. Tiesa, dievai gal ir nežino, dievai tuo metu apskritai atostogavo ir į juo besikreipiantiems paliko atostogų autoatsakiklį. Ir panelę istorikę, paskiepytą nuo visų įmanomų užkrečiamų ligų ir dėl erdvėlaikio kontinuumo savisaugos paradokso negalinčią niekaip pakeisti pasmerktųjų lemties.


„Pasaulio pabaigos knygoje“ esama kažko, kas turi potencialą sukrėsti. Ar bent krestelėti. Besimezgantys artumo santykiai tarp žmonių, kuriuos paženklina neišvengiama mirtis. Tiek XXI-ame a., tiek XIV-ame a. Ne, tikslingo žiaurumo ar bauginančio mirties aprašinėjimo čia nėra. Autorė  pasirenka  iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastesnę, bet, mano akimis, teisingesnę taktiką: metodišką mirčių konstatavimo strategiją.  Miršta vienuolis. Taip. Ūkvedys. Ką gi... Pastarojo šeimyna. Senoji ponia. Mylimiausia mergaitė. Taip, dar keletas vaikiukų. Kas liko?  Mhm, dar kunigas. Taip, mirs ir jis. Mirs visi. Mirs. Mirė. Psichologizmui ar hiperbolizuotam išgyvenimui šiomis aplinkybėmis nedaug telieka vietos, o ar dėl autorės užmačių, ar dėl gebėjimų stokos taip nutinka — kitas klausimas. Kaip ten bebūtų, pastarųjų nepasigedau.

Vienas didžiausių romano trūkumų — itin schematiški veikėjų (gal tik išskyrus vaikų) charakteriai, o veikiančiųjų viduramžiuose — dar ir statiški. Bet apskritai „Pasaulio pabaigos knyga“ duos tiek, kiek pasiimsi, todėl ir jos vertinimas labai subjektyvus. Mane ji inspiravo atidžiau pasidomėti aprašomu viduramžių periodu, pusę nakties prasėdėjau su skaitiniais apie maro pandemijų Europoje istoriją. Galiausiai, tai buvo viena tų knygų, kurią užvertus kilo klausimas: kas čia svarbiausia? Mano atsakymas — bendrystė. Bendrystė, kurios esmė ne artimo meilė, bet pirmiau visko — įsipareigojimas tam greta esančiam. Gyvam ir mirusiam. Net jei viskas, ką gali padaryti — tik (net!) varpo dūžiais palydėti išeinantįjį anapusybėn.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

1 komentaras:

  1. Sitos knygos dar nepradejau skaityt, bet as DIEVINU jos trumpus apsakymus. Super smaikstus, ironiski apsakymai. Ypac rekomenduoju "even the queen" :)

    AtsakytiPanaikinti