Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. -
Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso
fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.
Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš
dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras,
tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta... Ir visai ne tokia jau
paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą
šimtmečių byloja: sutinka
pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau
senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos
šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka
koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada
esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties
perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau
būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio
nėra daug žadantis.
Vis dėlto užkibau.
Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi
knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos
pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi
mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas,
bet Amžiaus Šedevru vadinti nesiryžčiau. Dargi ir dėl Metų Šedevro
titulo suabejočiau.
Kūrinyje derinami
fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai reiškia, kad anam jo paties
sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų
gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg
radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką
davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš
savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi
ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai.
Kai jau pakankamai atskleidžia
herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų
gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti
šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu
senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo
operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl
atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems
atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.
Mano asmeninėje
vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp
lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač pagaulus, nei itin prastas; nei
žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei
erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant
vidutinybių ir laikosi pasaulis...
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą