Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger
Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. -
(Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.
Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger
Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei,
pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones
žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė
gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė,
o ne kaip.
Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“,
mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą
literatūrinę srovę“.
Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės
minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir
pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius
įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė
panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau
fantastika — neapsiverčia liežuvis.
Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai
vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“,
pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos
turtingųjų chart‘as. Primenu,
veiksmas vyksta XXXII a.:
Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai
labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos
žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat
sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors
ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš
pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti
su tokiais klestinčiais verteivomis.
Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino.
Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams
patraukliais populistiniais komentarais:
Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą
perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik
pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau
padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais,
kurių neketinau studijuoti, — ir visa
tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę
dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba
sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse
kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane
siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai
suskambus niekingam metalui.
<...>
Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai
valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi
esu idiotas! Anksčiau ar vėliau
Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau
žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip
mane pribaigti lovoje.
Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio
skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs konstatuos diletantizmą.
Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką
gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos
nesusipratimas. Patikrinsiu.
Peiktina
Naikintina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą