Tau
faktorius : mokslinės fantastikos romanas ir apysakos / Poul Anderson. - Kaunas
: Eridanas, 2009. - 301, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN
1822-6302; t. 454). - ISBN 978-9986-97-251-8.
P. Andersono „Kryžiaus žygis į
dausas“, nors ir skaitytas įkvepiančio
jaunatviško romantizmo laikais, nebuvo tas kūrinys, kuris skatintų plačiau
pasidomėti autoriaus kūryba. Taigi ir „Tau faktorių“ ėmiau su tam tikra
išankstinio skepsio doze. Tačiau iš esmės — viskas su juo gerai. Ir gal ne taip
gerai su mano skonio receptoriais. Šypt–vypt.
Romanas priskirtinas prie
kosminių epopėjų serijos. Erdvėlaivis su 50–ties žmonių įgula išvyksta ištirti
ir, jei palankiai susiklostys aplinkybės, kolonizuoti žmonėms tinkamo gyventi
pasaulio. Iš esmės, tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju tai — kelionė į vieną
pusę: net jei keliautojai po kelerių metų grįš atgal į Žemę, dėl tam tikrų erdvėlaivio greičio, artimo šviesos greičiui, nulemtų
erdvėlaikio niuansų (Tau faktoriaus) pastarojoje bus praėjęs daugiau nei
šimtmetis — pakankamai laiko, kad išmirtų
artimieji ir kardinaliai pasikeistų pažįstamas pasaulis. Deja, o
tiksliau — beje, minėtos aplinkybės susiklosto nepalankiai: erdvėlaivis dėl
gedimo pasmerktas vis didinti greitį, o
subjektyvaus ir išorinio laiko skirtumai lemia paradoksą: per keletą mėnesių
keliautojai gali stebėti senosios visatos mirtį ir naujosios gimtį.
Tiek to formalaus siužeto,
kuris, beje, visas surašytas ant knygos nugarėlės. Sakau — formalaus, nes jį
lyg ir turėtų užpildyti atradimų ir netekčių fone besirutuliojantys žmonių
santykiai, jų asmeninės dramos protu neaprėpiamų įvykių akivaizdoje. Turėtų.
Bet ar užpildo? Prieš dešimtmetį, matyt, sakyčiau — taip. Čia ir prasideda bėdos (?) su skoniu ir jo pokyčiais. Šiandien,
kai jau turiu suskaitytą nemenką
Naujosios bangos (New Wave), minkštosios (soft sci-fi) mokslinės fantastikos
bagažą, „Tau faktoriaus“ veikėjų
charakteriai ir išgyvenimai atrodo pernelyg paviršutiniški, pernelyg
šabloniški, pernelyg... Neįtikinantys.
Žinoma, galima sakyti, kad tokių
įvykių kaip visatos mirtis / gimimas akivaizdoje argi gali būti svarbus atskiro
individo likimas? Kaip kad, tarkim,
atitinkamai sumanyta G. Cooko romane „Drakonas niekada nemiega“. Bet P.
Andersonas lyg ir koncentruojasi į tai — į žmogų. Kaip visa ko pradžią ir
pabaigą. Ir tai toli gražu nėra stiprioji romano pusė.
Kokia ta stiprioji? Pavadinčiau ją grynąja moksline fantastika. Ta pačia, kurią ką tik supeikiau. Taip, šis romanas, tebūnie ir ne tobuliausias, bet klasikinės kietosios sci-fi pavyzdys. Fantastika+Mokslas.
Kad ir tie patys Tau faktoriaus aiškinimai —solidūs, bet neperkrauti, eiliniam
mirtingajam sudėtingi, bet ne per sunkiai suskaitomi.
Mokslinės (!) fantastikos gerbėjui tai neabejotinas privalumas.
Skaitytina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą