Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Metro 2033: [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. - ISBN 978-609-95217-2-5.

Maskva — pirmasis mano aplankytas metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo, negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę, pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.

Štai ir prisipažinau: taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.  

Kai pagaliau knygą susižvejojau, apstulbino apimtis — 447 psl. Įveikiau per pora parų. Seniai neskaičiau tokio įtraukiančio romano, knygos, kurios negali paleisti iš rankų iki pat paryčių, kad sužinotum ir patirtum kuo daugiau. Ir tuo pat metu jauti kone širdaperšį, kai matai, kaip vis mažėja neperskaitytų lapų skaičius.

D. Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais: katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų (biologinių ginklų naudojimo rezultatas);  aplinkui vyrauja skurdas, chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma, — sako vienas iš knygos personažų.  Pastarųjų gausu, jie spalvingi, eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini. Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.

Iš tiesų nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia. Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau — niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.

Pagrindinis veikėjas, kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas: augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti. Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą. Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.

Romano pabaigoje autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.

Lentynoje guli „Metro 2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai — slidus reikalas.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Negaliu susilaikyti ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas (?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai dar ir baudą reikėtų skirti.