Šalta oda :
romanas / Albert Sánchez Piñol. - Vilnius : Alma littera, [2006]. - 206, [2] p.
- ISBN 9955-24-203-5.
Nuspėjamumas nėra didžiausia šio romano problema. Yra gi ne vienas ir ne du pavyzdžiai, kai
lėkštas siužetas niekaip nemenkina skaitymo malonumo. Čia ne tas atvejis. Priežastingumo
ryšių ir apskritai pamatinės siužeto logikos stoka persekioja nuo pirmo
puslapio. Galiausiai imi romaną skaityti kaip nacionalinę eskimų (ar dar kokios
pasaulio krašto tautos) pasakaitę, siužetas rutuliojasi pakankamai sparčiai,
samprotavimų pertekliaus nepasitaiko, valanda kita ir žiū — verti paskutinį
puslapį. Žodžiu, greito vartojimo produktas, neįpareigojantis mąstyti.
Siužetas: jaunas maištininkas airis pasirenka savanorišką tremtį ir metams
atvyksta į nuo civilizacijos nutolusią salą dirbti meteorologo darbo. O ten jį
pasitinka pabaisos. Labai ėdrios ir nuovokios. Nieko gero nežadantis derinys.
Tai anas ir kovoja su tomis pabaisomis, šaudo, sprogdina, gaudo, pavargęs bando
taikytis ir bičiuliautis, galiausiai apsižiūri, kad anos gali būti tinkamos artimesniam
vartojimui ir... O čia, matyt, ir turėjo būti humanistinių pasvarstymų apie
žmonių ir nežmonių taikų būvį kulminacija — seksas su šaltaode pabaisa. Beveik
savotiška taikos pypkė. Pastarosiomis nesaikingai mėgavosi L. Nivenas „Žiedinio
pasaulio inžinieriuose“, netaikęs jokių išlygų intymiam skirtingų rasių
humanoidų santykiavimui. Reikia pastebėti, jog A. S. Pinolui iki L. Niveno hipiškos
laisvos meilės sampratos toloka. „Šalta oda“ turi pretenzijų į sadomazochistines
sceneles. Tiesa, tos pretenzijos pretenzijomis ir telieka.
Visgi buvo romane viena nuotaikinga scena, dėl kurios jį skaityti vertėjo. Depresijon
paskendęs pagrindinis veikėjas, stebėdamas, kaip jo įpėdinis it Jėzus žengia
vandens paviršiumi, nustėręs atitoksta iš apatijos — apreiškimas??!! Puolęs tikrinti apmaudžiai konstatuoja — tik sekluma...
Vykęs ironijos perliukas nevykusiame dramatizmo pertekliuje. Didžiai
nekritiškam skoniui.
Peiktina
Naikintina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą