Bernard Werber. Tanatonautai

Tanatonautai: romanas / Bernard Werber. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 519, [1] p. – ISBN 9986–16–492–3. – UDK: 821.133.1–31

Tanatonautai – šio žodžio reikšmės aiškinimu pradedamas romanas. Išvertus iš graikų kalbos jis reiškia „mirties jūrininkai“, romano pasakojamuoju laiku taip vadinami „mirties tyrėjai“, asmenys, kurių tiriamasis objektas yra, kaip jie patys sako, Galutinis kontinentas. Iš to ir susideda pasakojimas: keletas bičiulių gramzdina savanorius į komą ir registruoja jų įspūdžius, patyrus mirtį.

Fantastika neretai kapanojasi po gyvasties tąsos, nelaimėlių gaivinimo, įsikūnijimo ir persikūnijimo reikalus, jau nekalbant apie zombiadas ir panašų tarpinį būvį užimančius padarus, bet vis tiek negali sakyti, kad mirtis yra labai populiari tema  mūsų senstelėjusioje, bet iš paskutiniųjų besistengiančioje spinduliuoti gyvybingumą ir jaunystę visuomenėje. Matyt, per amžius puoselėtas slaptingos ištikties vaizdinys ne itin įkvepia gyvųjų susidomėjimą. Netgi bedieviui nedaug smagumo įsuvaizduoti visa ko galą tik su puvėsiuose šmirinėjančiomis kirmėlėmis. Tad jei nesi keistokas temos entuziastas, poreikis nustatyti savo santykį su anapusybe dažniausiai iškyla tik patyrus asmeninę netektį arba pačiam artėjant ton pusėn. O kadangi anksčiau ar vėliau šis gėris vis tiek ištinka, tikėtina, kad lemiamu momentu geriau būti susidėliojus tam tikras atramines nuostatas. Idant neužkluptų ar bent jau neužtruktų pernelyg ilgai savigrauža ir savigaila, didžiosios mirties palytėtųjų draugužės. Tiesa, „Tanatonautai“ nepadės susivokti ieškančiam atsakymų apie anapusybę, romanas  ginkdie (ir dėkuidie), nepretenduoja į pomirtinio pasaulio vadovo statusą. Bet kad gali prablaivinti įsijautusius ir apraminti spėliojančius –  visai įmanoma.

Gera knyga. Nėra išskirtinai įdomaus ir įtraukiančio siužeto, bet, turint minty, kaip lengva paslysti gvildenant tokią temą, kaip reta neblogas skaitinys. Ir priešingai mirtį akcentuojančiam pavadinimui, ji visgi pasakoja labiau apie gyvenimą nei jo baigtį. Arba tiksliau – apie gyvenimą ir mirties sankirtas. Tiesa, šiek tiek užtrukau, kol perpratau autoriaus kuriamo žaidimo taisykles: pradžia buvo apgaulingai kreipianti intriguojančio pažinimo link. Betgi netrukus ima aiškiai dėliotis ironiškas autoriaus sumanymas: kaip danguje, taip ir ant žemės.

Serafimai blaškėsi kaip maži žmogaus pavidalo paukšteliai – musės. Sugavęs vieną iš jų, pamačiau, kad jis su šešiais panašiais į laumžirgio sparnais.

– Mažasis angele, kodėl tu su šešiais sparnais?

Jis iš aukšto niekinamai pažvelgė j mane.

– Taip parašyta visuose šventuosiuose raštuose. Du sparnai – veidui prisidengti, kiti du – lyčiai pridengti ir dar du – skraidyti.

Tam mažam angelėliui, kuris šaipėsi iš mano nežinojimo, iš­drįsau užduoti klausimą, kuris sukosi ant liežuvio galo visą tą laiką, kol kalbėjomės su šventuoju Petru Hermiu. Bet aš supra­tau, kad didysis raktininkas kalbės tik tai, apie ką galima kalbė­ti. Juk mažasis serafimas buvo menkiau patyręs toje srityje.

– Aš mačiau čia daug mirusiųjų, angelų, arkangelų, velnių... Bet sakyk man, gerasis angelėli, ar yra virš jūsų Dievas?

Jis šiek tiek pasisuko į kalno pusę.

– Iš kur man žinoti? – atsakė. – Niekas čia nėra matęs Dievo, tačiau kai kurie angelai tiki, kad Dievas yra visur. O aš esu ag­nostikas. Kaip ir šventasis Tomas, kurį galbūt čia sutiksite. Ti­kiu tik tuo, ką matau.

Prifarširavęs savo pasakojimą stačiai chrestomatinių klišių, banaliausių štampų, paikiausių ir net primityvių stereotipinių Galutinio kontinento vaizdinių, B. Werber kuria neišpasakytai pagaulią satyrą. Norint nusakyti šio romano gerumą, nepakanka jį priskirti mokslinės fantastikos kategorijai, bet, kai galvoju, koks papildomas dėmuo būtų tiksliausias, peršasi išvada, kad iš esmės tai subjektyvi patirtis. Visai tikėtina, kad rasis tų, kurie romaną apibūdintų kaip fantastinį detektyvą: juk iki galo išlaikoma intriga – kas gi ten, pabaigos pabaigoje? Bet asmeniškai man nekyla abejonių, kad fantastiškoji „Tanatonautų“ plotmė persidengia, tiksliau – yra uždengiama kuo tikriausios antiutopijos! Čia esama praktiškai visų antiutopijai būdingų elementų. Taip, žinau, literatūrologai galėtų užginčyti terminiją, bet netgi jei antiutopiją vadintume distopija, nekiltų jokios prieštaros – romane gausu distopinių vaizdinių.  Ironija, aštri satyra, pašaipus sarkazmas, net groteskas ir kuo tikriausias humoras – visa ši mišrainė generuoja tiek filosofines potekstes, tiek tiesmukus socialinės sanklodos skerspjūvius, tokius ciniškus, kad kitąsyk norisi net užsimerkti iš nejaukumo.

Viskas, kas buvo laikoma blogiu, nuo šiol susilaukė visuotinės paniekos. Toksikomanai nebeturė­jo tiekėjų. Vos paprašius paskolos, bankininkai suteikdavo kre­ditą – nustatydavo pačius mažiausius procentus. Jie visai nesi­domėjo, ar jų klientai pajėgūs grąžinti skolą. Už gerus darbus tiems, kurie nukentės, tikrai bus atlyginta aname pasaulyje.

Gerosios sielos būriavosi prie išmaldos prašančių elgetų. Šie apsirūpino specialiais įrenginiais, skirtais kredito kortelėms, o čekius priimdavo tik pateikus asmens pažymėjimą. Nebereikėjo rakinti durų, nebereikėjo ir signalizacijos. Nuo šiol butų, mašinų, seifų duris buvo galima palikti atviras. Nie­kam nebekildavo minties vogti. Jokio šykštumo, jokių įsilaužimų, jokių barnių, jokių pešty­nių, jokio smurto. Užtat klestėjo prekyba. Nenorėdami būti šykš­tūs, visi dovanodavo vieni kitiems dovanas. Kai aklasis norėda­vo pereiti gatvę, jam būdavo ištiesiama daug norinčiųjų pagelbė­ti rankų.

Trečiasis pasaulis ėmė gauti didžiules subsidijas. Jei kas nors surinktų mažai taškų ir būtų priverstas persikūnyti skurdžiame krašte, jis reaguotų ramiai, nes žinotų, kad skurdūs kraštai pra­turtės ir ateityje ten gyvenimas bus geresnis. Visų bendras rei­kalas buvo siekti, kad tokių skurdžių vietovių būtų kuo mažiau.

Gausu ir taiklios parodijos, vykusiai nukreiptos į praktiškai visas visuomenės veiklos sritis – socialinę, mokslinę, kultūrinę. Ypač ironiškos politinio diskurso dekonstrukcijos – konfliktų valdymo, rinkimų strategijų ir kt.

Kitą savaitę Prancūzijos Respublikos prezidentas ponas Žanas Liusinderis pasakė kalbą Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Jis primygtinai reikalavo įvesti tvarką Galutiniame kontinente būtent dabar, kai tanatonautika tapo įprastu reiškiniu. Po smulkmenų, medicinos, baimės, troškimo, ekonomikos, astronomijos, prievartos erų tikrai atėjo laikas žengti į teisinę erą. Įstatymų leidėjams reikia imtis atsakomybės. Turi būti sukurta tanatonautikos chartija, jos įstatymai, pakeitimai, privalomas gero elgesio kodeksas. Priešingu atveju mums virš galvų bus tik begaliniai Tolimieji Rytai.

–   Mes jau balsavome dėl dviejų tanatonautikos įstatymų! Ir kas iš to? – pareiškė iliuzijų neturintis Pusiaujo Gvinėjos atstovas.

–   Jie ne itin nusisekę, reikia kurti naujus, – atkakliai tvirtino Liusinderis.

<...>

Prancūzijos Respublikos prezidentas buvo tikslus: Galutinis kontinentas turi būti neutrali teritorija – kaip Antarktida. Niekam nevalia ten kariauti ar stengtis ją užvaldyti.JTO generalinis sekretorius buvo tos pačios nuomonės:

–   Rojus priklauso visiems. Jei reikės, mes nusiųsime ten Mėlynuosius šalmus, kad palaikytų rimtį ir netrukdytų laisvai judėti numirėliams ir tanatonautams.

Įdomu pasirodė ir tai, kad B. Werberis (ir atitinkamai romano vertėjas) praktiškai beveik nevartoja eufeminės leksikos. Eufemizmais vadinami švelnesni, subtilesni pasakymai, pakeičiantys tam tikroje situacijoje pernelyg tiesmukus daiktų, reiškinių, veiksmų pavadinimus. Kaip bežiūrėtum, mūsų kalboje mirtis ir su ja susijusios aplinkybės tradiciškai nusakomos eufemizmais – anapusybė, amžinybė, velionis, mirusysis ir t.t. B. Werrberis iš esmės nepaiso jokio komunikacinio delikatumo, jis non stop švaistosi mirtimi, lavonais, numirėliais. Turiu įtarimų, kad tai sąmoningas autoriaus sprendimas ir  kurį laiką šis tiesmukumas išties trikdo. Tačiau labai gerai suveikia kaip apsauginis barjeras nuo perdėto įsijautimo į anapusybės reikalus.

Beje, visiškai tikėtina, kad mažiau jautrūs žodžiams skaitytojai gali to barjero ir nepajusti. Bandau įsivaizduoti, kaip jiems atrodytų autoriaus satyrinės hiperbolizacijos? Greičiausiai tiesiog neįmantrūs kliedesiai... Kažkas panašaus į tai:

– Nenuobodžių autorių yra labai nedaug, – aiškino Raulis. – Dauguma rašytojų mano, kad jie tuo protingesni, kuo nesupran­tamesni. Ištęsia sakinius iki dvidešimt eilučių. Paskui gauna lite­ratūros premijas, žmonės perka jų knygas savo svetainėms pa­puošti, kad svečiai manytų, jog jie intelektualiai labai išrankūs. Aš esu vartęs knygų, ir ne kartą, kuriose nieko nevyksta. Vi­siškai nieko. Ateina koks nors tipas, pamato gražią moterį, pra­deda ją merginti. Ji sako, kad nežino, duos jam ar neduos. Aštuonišimtojo puslapio pabaigoje ji vis dėlto kategoriškai nu­sprendžia neduoti. <...> Negalėdami prasibrauti į gi­lumą, rašytojai dailina stilių, tobulina formą. Pavaizduok kokio­je dešimtyje puslapių savo kančias dėl kokio nors pūlinio ir įgysi šansą gauti Gonkūrų premiją... <...> Patikėk manimi, jeigu Homero „Odisėja" pirmą kartą būtų išleista šiandien, ji nepatektų į skaitomiausių knygų sąrašą. Bū­tų priskirta prie fantastikos ir siaubo knygų. Ją skaitytų tik to­kie vaikiščiai kaip mes dėl istorijų apie kiklopus, burtininkus, sirenas ir kitokias pabaisas.

Tiesa, „Tanatonautai“ – trilogija. Manausi, kad žvilgtelsiu ir į antrąją dalį.

Andrew Davidson. Chimera

Chimera: romanas / Andrew Davidson. - Vilnius: Tyto alba, 2014. - 510, [2] p. - ISBN 978-609-466-071-9. - UDK: 821.111(71)-31

Savotiškas skaitinys. Nors autorius A. Davidson kanadietis, bet, kai galvoju apie romaną, įkyriai peršasi palyginimas su britpop žanro inspiruotais kultūriniais reiškiniais: šiaip jau pop, bet visgi brit. Arba: na, toks visai brit, bet vis dėlto pop... Žodžiu, „Chimera“ yra užstrigusi pačiame svarstyklių viduryje tarp belekas ir visai nieko, ir bent jau man nepavyksta prisirankioti svaresnių argumentų, kurie išjudintų šitą tarpinės vertės poziciją vienos ar kitos pusės link.

Siužetas, sakyčiau, kreipiantis dramatizmo link. Jaunas vyras vairuodamas patiria  avariją, sužalojimai nepalieka nė menkiausių galimybių ateity gyventi visavertį gyvenimą, mintys krypsta savižudybės link, tačiau pasirodo moteris – keista, bet lemtinga. Iš pradžių, po detalių ir vaizdingų avarijos ir jos pasekmių aprašymų, buvo kilusi mintis, kad dominuos standartinis dvasinės savigydos naratyvas ir jis iš tiesų yra, bet ne įkyriai motyvacinis, dargi menkesnis nei pakankamas. Jokios perdėtos dramos. Atsiradus moteriai, nors ima vyrauti meilės tema, dėkuidie, autorius išvengia seilėtekio ir, sakyčiau, gana santūriai dėlioja veikėjų tarpusavio santykių dėlionę. Galiausiai – įsikūnijimai / persikūnijimai / angelai / demonai / vaiduokliai: vieni iš jų labiau vykę, kiti prasčiau, bet irgi negali sakyti, kad jų įsitraukimas atrodytų absurdiškas ar perteklinis, anapusinė erdvė į bendrą srautą įsilieja gana organiškai. Taigi siužetas rutuliojasi sklandžiai, skaityti neprailgsta, teksto suvokimas irgi  pastangų nepareikalaus. Tokia paprasta, bet ne prasta knygutė. Britpop.

Tiesa, bet koks leidėjų transliuojamas reklaminis „Chimeros“ lyginimas su U. Eco „Rožės vardu“ turi pagrindo tik tiek, kad A. Davidson dalį romano veiksmo nukelia į viduramžius, viena iš veikėjų auga vienuolyne ir dirba skriptoriume. Bet, kaip byloja legendinė A. Butkevičiaus išmintis, nors lyginti ir negalima, mes palyginsime – čia gal viena iš knygų reklamos strategijų? Iš tiesų jokios viduramžių pasaulėjautos rekonstrukcijos čia nė su žiburiu nerasi, tik imitaciją, kuri, beje, visai simpatinga ir pakankama be jokių skirtingų dimensijų lyginimų. Malonu skaityti ir jausti, kad autorius prieš rašydamas tekstą atliko namų darbus, t.y. pasikapstė kontekstuose: padirbėta su istoriniais, mitologiniais, religiniais, net kulinariniais šaltiniais, yra intertekstų – simbolių, parafrazių, citatų, aliuzijų. Tokias detales visada gera apčiuopti ir atpažinti.

Kaip jau sakiau, autorius kone idealiai perpratęs saiko kategoriją. Nors istorijos ašis, išeities ir baigties taškas yra erdvę ir laiką perskrodžiantis dviejų žmonių meilės ryšys, jis nealergizuoja hiperboliškomis išraiškomis ir tikrai neišbers tų, kuriems vien išgirdus junginį „meilės romanas“ pirmiausia knieti riebiai nusispjauti. Žinau, ką sakau. O vienas iš geresnių dalykų yra į pagrindinį pasakojimą įterptos trumposios istorijos, kurios galėtų būti pavadintos liudijimais – skirtingu laiku skirtinguose pasaulio taškuose išgyventos lemtingos patirtys. Taip, tai meilės liudijimai, bet meilė čia kur kas daugiau nei keleto žmonių asmeninė istorija, tai – būties šerdis. Šitie intarpai asmeniškai man gerokai pranoko pagrindinį pasakojimą, sakyčiau, vien dėl jų šokteli romano vertė.

Yra ir silpnų vietų. Viena akivaizdžiausių – nepakankamai motyvuotas pagrindinio personažo paveikslas. Sumanymas geras: kurti aštrų skeptiško ciniko charakterį. Taigi veikėjui parenkama ne pati blogiausia, bet psichiškai traumuoti turėjusi našlaičio vaikystė, pornografinių filmų aktoriaus ir režisieriaus karjera, alkoholio ir narkotikų nestokojantis gyvenimo būdas – toks nekuklus derinukas. Bet cinizmas ir skepsis gyvybingas tik dialoguose, kitur jis toks deklaratyvus, kad imitacija akis bado. Analogiški našlaičio porno aktoriaus išgyvenimai galėtų būti perkelti daugiavaikėje šeimoje išaugusiam duobkasiui, skirtųsi tik pavadinimai. Lygiai taip pat netempia iki autoriaus norimo lygio ir pagrindinio veikėjo savivoka. Nors jis vaizduojamas esąs savamokslis intelektualas (aha, aha...), bet tas intelektualumas labiau išorinis, savirefleksijos esama tiek, kiek yra ne visada įtikinamai atrodančios saviironijos. Moteriškoji versija nuoseklesnė, bet ji palyginti statiška, funkcionuoja ne kartu, bet šalia vyriškio.

Dar vienas momentas. Su fantastikos apibrėžtimi visada yra problematiška, žanro paribiuose besiglaudžiantys skaitiniai apskritai sunkiai identifikuojami. „Chimera“, mano supratimu, pirmiausia yra santūrus meilės romanas. Kai sakau santūrus, turiu minty, kad jis gerokai nutolsta nuo įprastinės meilės romanų sampratos, tačiau nepaisant to, esminis pasakojimo teiginys, prielaida ir išvada visgi yra meilė, atsidavimas meilei, pasiaukojimas dėl meilės. Mano numylėtoje World without end bazėje „Chimera“ priskiriamas fantasy žanrui ir šiuo atveju taikliai identifikuotų mythic fiction, theological subžanrams.

Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“

Apžvalga po apžvalgos. Arba dar kartą apie „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachą“

Kas galėjo pagalvoti, kad mėgėjiška nouneiminė naujojo „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanacho“ (toliau – LŠFA) apžvalga sulauks reakcijos, juolab tokios audringos. Betgi sulaukė. Ir ši audra stiklinėje atskleidė keletą įdomių momentų.

Lietuvių fantastų bendruomenė gana gausi, visgi jos šerdį sudaro palyginti nedidelis bendraminčių būrelis, susietas ne tik vienijančio pomėgio, bet ir bičiulystės, bendrų projektų, organizacinės veiklos. Jo iniciatyva organizuojami renginiai, randasi ir šioks toks kūrybinis judesys (pvz., Lituanicono apsakymų konkursai). Bendruomenėje šie asmenys autoritetai, į jų nuomonę įsiklausoma atidžiau, siūlymai vertinami palankiau – taip ir turėtų būti.

Tik jei jau ryžaisi kritikuoti autoritetą, privalai atminti: teisinga kritika – ne argumentas. Kad ir kokia ji būtų – objektyvi ar šališka, vertinga ar apgailėtina –, kritika visų pirma yra kirtis. Kirtis autoritetui, jo savimeilei, galų gale – įvaizdžiui. Šio kirčio atremti intuityviai stoja autoritetą palaikanti bendruomenės kariauna, intensyviai transliuojanti užgaulią ad hominem retoriką, kurios, paradoksalu, patsai ginamasis mieliau atsisakytų, nei jai pritartų. Nes autoritetas tokiu tapo dėl gebėjimo ne šaukti, o įsiklausyti. Ir išgirsti. Išgirsti balsą iš šalies, ne vien tą – seno draugo, bendraminčio, darnia choro gaida šnabždančio, koks tu gražus, koks geras, koks protingas, ir pofigu, ką ir kaip darai, darei, darysi – aš visada tave mylėsiu, nes, nu, kažką darai...

Ar LŠFA leidėjai yra tokie autoritetai? Norėtųsi manyti. Vis dėlto, dalies jų reakcija atskleidžia vienareikšmę poziciją: LŠFA yra Dovana. Suprask, dovanotam arkliui į akis nežiūrima. O jei ir pasižiūrėjai, kur už kampo aną nusivedęs, tai malonėk turėti supratimo ir, jei jau liežuvis toks neklusnus, kad neapsiverčia dėkoti, bent patylėk. LŠFA yra Auka. Nes buvo aukotas laikas, aukota šeima, aukoti pomėgiai – visa tai sukrauta ant Fantastikos Dievo aukuro, kurio dūmai štai graužia ašarojančias iš dėkingumo apdovanotojų akis. LŠFA yra Nemokamas. Ir jei nesi nors euru parėmęs šio Šimtmečio projekto, patento kritikai neįsigijai. Padėkos ir pagyros, žinoma, priimamos nemokamai.

Žmogiškas tas noras ir labai suprantamas – būti pagirtam ir įvertintam už pastangas, kurios, kitąsyk, išties titaniškos, peržengiančios vien pomėgio ribas. Bet. Ne pastangos buvo vertintos – rezultatas. O ir apie pastangas kalbant: tokio, koks jis yra, LŠFA sudarymas vargiai pareikalavo didvyriškų pastangų – iš esmės surinkti vienon vieton GLF‘ų nominantus ir Lituanicono konkursantus. Didžiausias iššūkis tokiuose projektuose tenka redagavimo darbą atliekančiam asmeniui. Pastarajam, akivaizdu, pritrūko ne kompetencijos, o laiko. Nors LŠFA buvo anonsuojamas kaip „beveik metų darbas“ ir dar prieš keletą mėnesių žadėta, esą planuojama išleisti „spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos atrinkti geriausios lietuviškos fantastikos pavyzdžiai“.

Dalis pastabų teisingos, – kad ir nenoriai, visgi sutinka sudarytojai. Ogi iš esmės ilgame recenzijos tekste išsakyta vienintelė esminė pastaba – rinkinys NEREPREZENTUOJA ŠIMTMEČIO fantastų kūrybos nei laikotarpio, nei kokybės požiūriu. Tai tėra eilinis kelių bendraminčių sutarimu sudarytas skirtingų autorių kūrybos rinkinys. Net ne originalus, didžioji dalis kūrinių perpublikuoti. Ir jei jau su tuo sutinkama, tai smėlio dėžės įžeidumui dėl atsitiktinio blogerio namudinio rašinėlio lyg ir neturėtų likti vietos. Betgi vienas iš sudarytojų jau „nebežino, ar nori“ apskritai imtis kokios nors veiklos, nes „kritikuojantis juk nenori geriau“. Kiti žada stengtis dėl geresnio rezultato, tik, turiu nuvilti – geresnio rezultato nebus. Ir, leiskite nustebinti, visai ne todėl, kad jo nenorėčiau. Geriau nebus, nes pasirinkta strategija yra ydinga, šitas kelias niekur neveda. Iš esmės neįmanoma tokio projekto profesionaliai realizuoti be papildomų resursų iš šalies – tiek finansinių, tiek intelektinių. Ypač pastarųjų – kritikų, kurie orientuotųsi tiek lietuvių, tiek pasaulinės fantastikos kontekste ir galėtų įvertinti, bent apžvelgti lietuvių fantastų kūrybinį judesį per pastarąjį šimtmetį, padėtų atrinkti ryškiausias tendencijas iliustruojančius charakteringus kūrinius. Patirties leidyboje turinčių redaktorių, kurie profesionaliai „apdorotų“ leidinio visumą. Žengiant pradėtu keliu, tolesni LŠFA papildymai, tebūnie, kaip žadama, gražesni, vis viena tebus mėgėjiški perpublikavimai. Deja.

Ar tai reiškia, esą nieko geriau nedaryti? Anaiptol. Duokdie ilgų gyvenimo metų šiems iniciatyviems, kūrybingiems žmonėms. Juolab, kad recenziją aptarinėjančioje diskusijoje išryškėjo keletas puikių dalykų. Visų pirma, esama realios galimybės aprašyti lietuvių fandomo istoriją, gerokai išsamiau, nei tai padaryta LŠFA publikuotame A. Kalniko straipsnyje. Esama žmonių, kurie galėtų tai padaryti (tiksliau, jei dar sutiktų šio reikalo imtis po ciniškų kai kurių fantastų bendruomenės branduolio narių provokacijų). Esama kažkieno saugomų senų vaizdo įrašų iš fantastų renginių. Esama turinčių seniai pamirštų žurnalų, fanzinų. Galų gale, net internete klaidžioja ne taip ir mažai straipsnių, interviu, vienaip ar kitaip liečiančių lietuvių fantastų kūrybą. Žodžiu, lietuvių fantastų judėjimo istorija, papildyta visų per šimtmetį viešai publikuotų lietuvių autorių darbų bibliografiniu katalogu, atrodo gana realus projektas. Tinkamai apdorotas jis netgi galėtų būti teikiamas kaip finansuotinas iš valstybinių institucijų lėšų.

Kokia būtų jo vertė? Tikrai ne mažesnė nei LŠFA, o ilgalaikėje perspektyvoje – neišmatuojama. Nereikia turėti iliuzijų dėl masinio populiarumo, kaip kad nesulauks jo ir LŠFA: juk ir aršiausiai po recenzija kardais mosuojantys oponentai realiai nežino, ką gina – nei jie pačią recenziją atidžiai perskaitė (kaip kitaip paaiškinti pareiškimus, esą „su purvais sumaišė“, kai to purvo nė su žiburiu nerasi?), nei patį almanachą bent kiek padoriau pervertė, vargu, ar apskritai jį nuo a iki z skaitys. Grįžtu prie skaudžios minties, kad LŠFA realiai nereikalingas – daugiau naudos būtų buvę surinkti į vieną krūvą GLF‘us, o naujuosius apsakymus išleisti po GLF 2018 vėliava, kad ir el.formatu. Galų gale, būkime biedni, bet teisingi – ta lietuviška fantastika (jos nerašantiems) žanro gerbėjams, ypač – jaunuoliams, rūpi ne daugiau nei kažkur Antarktidoje tirpstantys ledynai: lyg ir reikėtų suklusti, bent pasidomėti, bet, Dieve mano, kai aplink tiek reikalų... Ką sako vien faktas, kad dalis oponentų (ypač aršiųjų mėgėjų pašūkauti) apskritai nežino, kas yra GLF rinkiniai? Nuo to anie nei kiek neblogesni, istorijos spragos fantastų kraujo nepraskiedžia, jų genuose užkoduotas žvilgsnis į ateitį. Bet, dovanokite už nuoširdumą, šiame kontekste dramatiškas dūsavimas, kaip čia neįvertino, kaip įskaudino, sakyčiau, truputį... juokingas.

Na, galiausiai, matyt, visgi reikėtų atsakyti į vieno iš sudarytojų kaltinimą šmeižtu. O taip, sulaukiau ir tokio. „Pradėkim nuo to, kad apšmeižė. Nebent žino daugiau apie turinio sudarymo principus, nei patys sudarytojai. <...> Justinas prie sudarymo prisidėjo tiek, kad padėjo atrinkti naujausiojo konkurso nugalėtojus“. Ne, pradėkime nuo to, kad tie principai buvo ir tebėra žinomi tik patiems sudarytojams, na, gal dar kokiems neidentifikuotiems ekstrasensams, o atranką vykdžiusių asmenų sąrašas baigiamas junginiu „ir kiti festivalio Lituanicon organizatoriai“. Minimo p. Justino įtakos (ir žinių, „kiek vargta“, kad vienas ar kitas kūrinys „atsirastų almanache“) bet kuriuo atveju būtų pakakę priimti adekvatų sprendimą dėl perteklinės jo kūrybos LŠFA.

P. S.: Visiems dėkoju už dėmesį mano kukliam asmeniui ir varganam blogeliui, rūpestį mano psichine gerove, nuoširdžiai linkiu sveikatos, ilgų kūrybinių metų, smagių renginių, tikiuosi tokio pat intensyvaus bei abipusiu supratimu grindžiamo bendravimo ir ateityje.

Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas

Almanachas publikuotas: http://www.lituanicon.lt

„Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ arba, kaip sudarytojai svarbai pabrėžti pratarmėje rašo, „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanachas“ – pakankamai Lietuvos, menkai šimtmečio ir ne daugiau nei per nago juodymą almanacho.

Apie pastangas

Pradėti norisi nuo pozityvo: Gedimino Skyriaus viršelis yra vienas iš geriausių šį leidinį ištikusių dalykų – neabejotinai lietuviškas, absoliučiai fantastiškas, jis kuo puikiausiai tiktų solidžiam almanachui, ne tik esamai jo imitacijai.

Taip, imitacijai. Negana to, kone graudžiai mėgėjiškai, savą egzistenciją galinčiai pateisinti nebent chrestomatiniu „geriau taip, nei niekaip“. Šiaip jau mėgėjiškumas pats savaime joks blogis, o kalbant apie lietuvių fantastikos raidą, būtent mėgėjų pastangos ir yra jos šerdis. Tačiau esama skirtumo tarp iniciatyvaus mėgėjo, turinčio tikslą siekti maksimalaus rezultato, ir atsainios iniciatyvos imitacijos, kurios lozungu dažniausiai eina diletantizmą legitimuojantis ad hominem argumentas – padaryk geriau, tada kritikuok.

Apie formą

Rinkinio sudarymo principai nepaklūsta jokiems racionalumo kriterijams. Pradėkime nuo to, kad tai ne fantastikos, o tik vieno iš jos raiškos būdų – fantastinių apsakymų – rinkinys. Apsakymų yra dvidešimt, sakytumei, ne tiek ir mažai, antra vertus, šimtmečio kontekste šis skaičius yra labai menkas. Taigi iššūkis atrinkti reprezentatyvius kūrinius iš tiesų sudėtingas, reikalaujantis aiškiai apibrėžtos vertinimo ir atrankos strategijos. Bet. Jeigu ir būta tikslesnių apsakymų atrankos kriterijų, nei vien „manau, gal šitas visai nieko“, jie lieka už nuojautos ribų.

Logiškiausia būtų manyti, kad šimtmečio almanachas turėtų reprezentuoti šimtmetį, t.y. atspindėti kuo įvairesnį skirtingų laikotarpių kūrybos spektrą. Nieko panašaus! Pratarmėje sudarytojai teigia: „Šiame – pirmajame – „Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho“ leidime rasite 20 apsakymų, apimančių 45 metų laikotarpį: nuo 1972-ųjų iki 2017-ųjų.“ Laikotarpis iki 1972 m. yra balta dėmė, nes „deja, iš tų laikų nepavyko rasti nė vieno kūrinio, kuris savo apimtimi tilptų į šį – pirmąjį – Lietuvos Šimtmečio Fantastikos Almanacho – leidimą.“ Surprise, surprise...

Ir iš tiesų, neskaitmenizuoti tų laikų ištekliai. Norint rasti Pirmosios Lietuvos Respublikos fantastų kūrybos, reikėtų konsultuotis su literatūrologais, lietuvių literatūros istorijos specialistais, galiausiai, ilgokai pasėdėti bibliotekų senų ir retų spaudinių skyriuose, perversti nemažai periodikos. Tada pavyktų. Blogiausiu atveju, neradus trumpųjų kūrinių, juk galima publikuoti charakteringas ištraukas iš žinomiausių Justino Pilyponio, Brolių Tomdykų romanų. Kurių galų tada tas almanachas pavadintas ŠIMTMEČIO? Klausimas visai ne retorinis.

Sovietinį 50-ties metų laikotarpį reprezentuoja lygiai du apsakymai – V. Norbuto (1972) ir B. Balaševičiaus (1988) –, nors, sprendžiant iš rinkinio pabaigoje publikuotos A. Kalniko lietuvių fandomo istorijos apžvalgos, fantastų judesio, taip pat ir kūrybinio, būta visai nemažai, leistas ne vienas ir net ne du legalūs ir nelabai fanzinai, kuriuose publikuota ir autorinė lietuvių fantastų kūryba. O bet tačiau – matyt, anie irgi ne taip paprastai prieinami. Be to, nors sovietmečiu fantastika ir nebuvo mylimiausias režimo žanras, bet ir neuždraustas, būta ir oficialioje periodikoje spausdintų tekstų.

Į rinkinį įtraukti 12 apsakymų, sukurtų 1996–2003 m., galiausiai – 6 apsakymai, parašyti 2017 m. Kodėl tokia, atrodytų, alogiška paskutiniųjų metų disproporcija? Nes autoriams, laimėjusiems 2017 m. Lituanicono skelbtą fantastinių apsakymų konkursą, taip buvo pažadėta. Tiesiog. Beje, apie pastaruosius visai neseniai rašiau labai kritiškai. Tai beveik galėčiau ir atsiprašyti – bendrame kontekste kai kurie pakyla net iki pusėtinų skaitinių lygmens.

Apie turinį

Galbūt pagrindiniu apsakymų atrankos kriterijumi buvo jų literatūrinė vertė? Gerai būtų. Nekalbu apie patiko / nepatiko, įdomu / neįdomu, originalu / nuobodu. Kad skonis draugų neturi, kad dėl skonio nesiginčijama, kad bla bla bla – žinau ir sutinku. Bet išbandymo turinio kokybe rinkinys neišlaiko net iki minimumo prisukus visas kritiškumo refleksijas. Vieni kūriniai ten pateko, nes nebuvo (nededant tam reikalui pastangų) iš ko rinktis, kiti – nes kaip čia neįsirašysi savęs, brangiausiojo (J. Žilinskas nepasikuklino net dukart per šį striuką almanacho „šimtmetį“ įsiamžinti), treti – kaip sakiau, nes buvo pažadėta. 

Bet. Yra, dėkuidie, ir paguodos fantasto širdžiai. Nedaug. Bet yra. Tarp varganų galimybių, privalomų pavardžių ir įsipareigojimų konkursantams vis tiek prasimuša keletas žiburiukų, nušviečiančių visą rinkinį. Ypač išsiskiria Hertos Matulionytės „Taalo žūtis“ – labai turiningas, talpus, asociatyvus apsakymas. Linos Darbutaitės „Kotryna“ – atrodytų, visai paprastas, be jokios įsimintinesnės intrigos, bet  toks grakštus, įjausmintas reveransas lietuviškai fantastikai. Abi autorės gausiai naudoja tautosakinius elementus, kurie patys savaime, atrodytų, labai nuobodūs ir nuvalkioti, bet šiuose apsakymuose tokie gyvybingi, organiškai įsipynę į pasakojimą, tapę jo esme, implikuojančia gilesnį santykį su baltų mitologija. Įsiminė Rūtos Marijos Klovastės „Dangaus žolė“ – pastarasis net galėtų būti kuo puikiausias drakoniško epo prototipas. Išskirtinis atrodo Andriaus Guzaičio kūrinėlis „Mėmelio gniaužtuose“, tai velniškai vykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu, kas retai kada, ypač apsakymuose, įtraukia.

Į minėtą „skonio“ kategoriją be didesnių abejonių galima įtraukti E. Šantaro ir A. Tapino, G. K. Ivanicko, N. Vaitkutės, Širšės  rašinius. Visa kita... Visa kita yra tiesiog visa kita. Nuo blankių S. Lukjanenko „Atspindžių labirinto“ kopijų iki tragikomiškai absurdiškų teroro aktų Vilniaus senamiestyje.

Be apsakymų į rinkinį įtraukti du apžvalginiai straipsniai ir interviu su G. Beresnevičiumi. Kas ir kada pastarąjį ėmė, iš kur jis perpublikuotas – jokios informacijos nepateikta. A. Dambrausko ir A. Kalniko straipsniai geri, tiksliau – informatyvūs, ypač antrasis, apie lietuvių fandomą. A. Dambrausko straipsnis apie lietuvių fantastiką Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (pats vadina tą laikotarpį tarpukariu) labiau vikipedinio pobūdžio, bet nieko apie tą temą neišmanančiam skaitytojui, žinoma, įdomu ir naudinga.

Apie raides

Rinkinys išleistas el. formatu, bijau, kad jo oficialiai net negalima vadinti el. knyga, nes neturi tam reikalingų rekvizitų. Vos po kelių dienų pristatyta atnaujinta ir pataisyta rinkinio versija. Labiausiai atnaujinta turinio ir datų prie apsakymų prirašymu, o dėl pataisymų... 

Redagavimo, apipavidalinimo, korektūros dalykai, tiesa sakant, atlikti prasčiau nei vidutiniškai. Kas be ko, šitas darbas sunkus, reikalaujantis laiko ir įdėmaus profesionalo žvilgsnio, o ir šiaip, sakykime, nagi rask dabar leidinį be korektūros liapsusų. Bet  akis vis kliuvo už šiurkščių gramatinių klaidų (o kiek nepastebėtų liko, juk tikslingai neregistravau...), elementarios caps lock paspaudimo tereikalaujančios korektūros, net maketavimo kliurkų.

Apie perspektyvą

Almanacho pratarmėje keliskart pabrėžiama, esą šis rinkinys yra pirmasis. Suprask, jų dar bus ne vienas:  „...leidimų bus ir daugiau – stengsimės, kad jie būtų ne tik pilnesni, bet ir gražesni“. Bauginantis pažadas. Turint minty, kad pirmasis rinkinys yra visiškai be sistemos, kokie bus kiti? Vėl pakrikę laike ir erdvėje? Ar tai bus ne atskiri leidiniai, o tik nesibaigiantis šio pildymas, t.y. skylių kamšymas? Kaip tada orientuotis skaitytojui? 

Kad ir kaip ten būtų, neišvengiamai kyla esminis – almanacho paskirties klausimas: kam jis toks reikalingas? Koks jo tikslas? Kokia vertė? Mėgėjai selektyviai atrinkinėja tokių pat mėgėjų kūrybą – vardan ko? Įsivaizduoti, kad šitai yra šimtmečio fantastinės literatūros reprezentacija, sutikite, būtų net ne naivu, o stačiai kvaila.

Didesnę prasmę matyčiau, jei būtų bandoma nuosekliai kataloguoti ir skaitmenizuoti prieinamą fantastų kūrybą – gal net ne tik apsakymus, bet ir didesnės apimties kūrinius, fanzinus, piešinius, komiksus, kitaip tariant, kurti plačios apimties duomenų bazę, kuri funkcionuotų ir kaip biblioteka. Be abejonės, tokia veikla pareikalautų ir laiko, ir lėšų, bet tikrai pelnytai vadintųsi Šimtmečio projektu. Jei pernelyg sudėtinga ieškoti resursų, o rankas vis tiek niežti – pradėti juk galima nuo tų pačių apsakymų, pvz., surinkti vienon vieton visus per pastarąjį dešimtmetį viešai publikuotus kūrinius ir pavadinti tokį bloką „Lietuvių fantastiniai apsakymai 2008–2018. Tomas I“.

Daug dar norėčiau pridurti. Bet iš esmės viską galima apibendrinti labai lakoniškai: šis almanachas yra tobula masinio reiškinio „Valstybės šimtmečio minėjimas“ iliustracija – sukurkime / organizuokime / išleiskime / ir t.t. / ir pnš. bet ką ir bet kaip, svarbu tik, kad to bet ko antraštėje įterptume junginį „Lietuvos šimtmetis“. Ir tai neva savaime bus didis gėris, didi prasmė ir į(si)amžinimas.

Stephen King. Tamsusis bokštas

St. Kingas yra autorius, kurį vis apeinu lanku. Net nelabai galiu paaiškinti, kodėl jo vengiu – atstumia masinis populiarumas?, antipatija siaubo žanrui, kurios karaliumi tituluojamas Kingas?, bjauriai violetiniai jo knygų viršeliai?... Vis dėlto seniai jau užkliūdavo pagiriamieji komentarai St. Kingo „Tamsiajam bokštui“, ypač pagausėję po esą nevykusios pernykštės kūrinio ekranizacijos.

Istorija apie Tamsųjį bokštą netrumpa, iš viso aštuonios knygos, iš jų net šešios išverstos į lietuvių kalbą, taigi puslapių tikrai daug. Ir juos visus galima reziumuoti cituojant Šekspyrą: daug triukšmo dėl nieko. Tinka ši frazė ir serijos apimčiai, ir kokybei nusakyti. Tai labai lengvai (net pernelyg) skaitoma istorija, iš esmės vieną dalį galima įveikti per laisvesnį vakarą. Toks skaitymas – kaip saulėgrąžų gliaudymas, pastangų reikia tik puslapiams versti.

„Tamsusis bokštas“ priskirtinas fantasy žanrui, bet yra jame ir sci fi elementų, tai pasakojimas apie pasaulius tarp pasaulių, iš kurių vienas patiria tamsiųjų  jėgų nulemtą nuosmukį, kurį sustabdyti, tikėtina, įmanoma pasiekus Tamsųjį bokštą – visų  pasaulių laiko ir erdvės sankirtos tašką. Šios misijos imasi paskutinis savojo pasaulio Šaulys – sakytumei, lyg savotiškas žudymo meną įvaldžiusio dvasingo šerifo prototipas, o draugiją jam palaiko keletas įmantriai pro duris tarp pasaulių surinktų pagalbininkų iš mūsiškio pasaulio. Taigi suburiama smagi ir spalvinga komanda, kuri  ieško kelio bokšto link. Iš esmės serija kuriama pagal klasikinį tokio tipo istorijų modelį: piktos blogio jėgos sugriauna pasaulio tvarką, kurią atstatyti imasi sudėtingo likimo protagonistas. Ant tų pačių pamatų savo pasaulį statė ir Tolkienas, ant jų stovi ir „Raganiaus“, „Juodosios gvardijos“, „Ledo ir ugnies giesmės“ ir pan. serijos.

Negali sakyti, St. Kingo pasaulis įdomus savo hibridiškumu – tai kažkoks viduramžių, šiandienos ir laukinių vakarų mišrūnas, tiesa, painokas, bet ne taip dažnai prasilenkiąs su nuoseklios minties logika. Kas be ko, pagal dark fantasy taisykles šis pasaulis neapibrėžtas,  jo laiko ir erdvės ribos dyla, žlugusios civilizacijos reliktai ir šiurpios mutacijos kuria niūrią postapokaliptinę atmosferą. Bet visa tai patrauklu ir pagaulu, žingsnis po žingsnio įtraukia į iš pradžių kiek monotonišką, bet palaipsniui vis labiau veržlią tėkmę. Pats Šaulys irgi visai simpatingas, o jo tikslas, kad ir labai miglotas, bet neatrodo absurdiškas. Galiausiai, net šio pasaulio demonai sukurti taip, kad nekelia noro vaikiškai pakrizenti. Bet bet bet... Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ponas BET ir sarkastiškai šiepiasi: Nėra to gero, kas neišeitų į blogą, patiklusis skaitytojau!

Sulig antrosios dalies „Trijų telkimas“  pabaiga apninka negera nuojauta ir įtarimai, kad iki tol buvęs tvirtas istorijos korpusas ima eižėti, nuosekli pasakojimo linija trūkinėti, pereidama į nerišlų, regis, paskubomis sudėliotą tekstą. Ką gi. Jei trečioji dalis, kad ir apskurusi, dar įstengia išlaikyti dėmesį, tai tolesnis likutis nesustabdomai ritasi velniop. Ir ne šiaip ritasi, o pasišokinėdamas, varo kūlvirsčiais. Jau mįslių turnyras su psichopatu traukinuku leidžia įsijausti į darželio auklėtojo vaidmenį (Kas pučia be lūpų, vaikučiai? O kas bėga be kojų, a?), bet toliau tik blogyn ir blogyn... 

Beviltiškumo apogėjus ištinka pasakojime apie Siuzeną, keturiolikmečio Šaulio meilę seilę, kurią apsėdusi vienintelė mintis – praskėsti prieš ką nors kojas, ir priekvaišius naftos vagis (o varge, varge...). Bet visa ką vainikuoja „Burtininko ir kristalo“ neprilygstami kliedesiai apie krištolinius Ozo burtininko rūmus maro nusiaubtoje šalyje ir raudonas kurpaites kalbančiam šuns analogui. Tai buvo paskutinis lašas mano geranoriškumo, kantrybės ir atlaidumo šūdeliavimui taurėje. Net blogiau už narcizišką pačios Kingo personos įtraukimą į pasakojimą.  Veukt. Tiesa sakant, labai norėčiau išgirsti „Tamsiojo bokšto“ gerbėjų argumentus už, su sąlyga, kad jie būtų perskaitę VISĄ seriją.

Nemačiau minėtos „Tamsiojo bokšto“ ekranizacijos, tik ne pernelyg intriguojantį treilerį. Betgi pasižadu rasti šiam reikalui laiko, būtinai rasti, nes įsirėžė atmintin filmo recenzijų antraštės, esą tai blogiausia St. Kingo ekranizacija ever. Kaip taip gali būti? Kaip gali būti dar blogiau? Tam reikėtų titaniškų pastangų! Patikrinsiu. 

Ak, tiesa tiesa... Pagiriamasis žodis kvailybei – atskirų sagos dalių pavadinimų (ne)vertimui į lietuvių kalbą ir  jų skaidymui, pavyzdžiui, perpus. Kokiais čia principais ir logika vadovautasi,  težino šmaikštuolių leidėjų viešpats.

Bret Easton Ellis. Amerikos psichopatas

Bret Easton Ellis. Amerikos psichopatas: romanas. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – Vilnius: Kitos knygos, 2010. – 400 psl.

Filmo American Psycho (2000) siužeto visai nepamenu, bet aiškiai užsifiksavę du momentai: 1. Christianas Bale puikus aktorius ir 2. jo suvaidintas žudikas maniakas buvo psichas. Dievaži. Tokios pozityvios asociacijos užklupo atradus, kad yra filmo scenarijaus pagrindu tapusi Bret Easton Ellis istorija apie amerikietį, arba tiksliau būtų sakyti – amerikiečių / amerikietiškąjį psichopatą. Man regis, vertimas „Amerikos psichopatas“ šiuo konkrečiu atveju yra pernelyg apibendrinamojo pobūdžio,  labiau orientuotas į aplinkybes – kieno?, o ne charakteristikas – koks?

Vėlgi, eilinįsyk pasiskaičiau kitų blogerių įspūdžius, kuriuos jiems paliko ši knyga. Jau pastebėjau tokios savirefleksijos per kitų reflekciją  dėsningumą: tais atvejais, kai mano įspūdis nesileidžia konkrečiau apibrėžiamas arba yra kažkoks išsiskaidęs, kitų skaitytojų sudėlioti akcentai padeda sukoncentruoti mintį. Kurį laiką kankino nuojauta, kad tai nyki silpnybė,  pasidavimo kitų įtakai ženklas, bet, kadangi, kaip paprastai vėliau paaiškėja, mano nuomonė dažniau prasilenkia nei sutampa su daugelio, priėjau prie išvados, jog tai tiesiog tam tikra saviraiškos pozicija, išeities taškas – įvertinus, kas yra, išsakyti, ko nėra. Ir šitai, matyt, paaiškina šiame bloge dominuojančią negatyvią stilistiką – regis, net teigiamas patirtis dėstau negatyviomis kategorijomis. Taigi, įsivardijau, autorinę stilistiką, vadinasi...

Anotacija. Romane pasakojama 26-erių  Volstryto brokerio Patriko kasdienybė, paįvairinta jo psichopatinių sadistinių–kanibališkų išpuolių. Gražuolis, turtuolis ir visoks kitoks -uolis patiria kuo bukiausią  kasdienybę, užpildytą savo ir aplinkinių garderobo bei prabangių restoranų meniu analize, yra prikišamai garbinantis ir mėgdžiojanti Donaldo Trumpo (o taip!) pasaulį, jame nesama nė menkiausio empatijos šešėlio. Na, taip, personažas aiškiai kuriamas kaip apibendrintas šablonas, todėl įsigyventi į jį nepavyktų net ir labai to trokštant — kiek jau čia, žmogau, įsijausi į akmeninio sadisto vaidmenį.

Kad nepritrūktų judesio (nes po pirmojo šimto puslapių skaityti darosi nepakeliamai nyku / nuobodu / neįdomu),  atskleidžiama tamsioji pono Pato pusė – pamišėlio žudiko. Čia jau autorius neabejotinai  sužiba, nuoširdžiai suprantu visus dorovingus ir dievobaimingus jo romano į dienos šviesą paleisti nenorėjusius oponentus. Ankstesnių skaitinių didžiausi šiurpuliai nė iš tolo neprilygsta kankinimų scenoms, kurių, turiu prisipažinti, praleidau gal net 70 proc. Negaliu sakyti, kad iš baimės (kankinimai aprašyti kone dokumentiniu stiliumi, taigi baimintis lyg ir nepavyksta),  turbūt labiau dėl šleikštulio ir nenoro leisti vaizduotei dėlioti smulkmeniškų vaizdinių, kai eilinįsyk per žinias pranešinės apie apsinešusio pašlemėko uždaužytą mažametį. Kai mažiau žinai, tai ir širdį mažiau sopa,  – sako liūdnų cinikų išgyvenimo pašlemėkų uzurpuotame pasaulyje vadovas.

Na, o pagrindinis romano psichopatas (nes visi ten jie daugiau ar mažiau pačiuožę, prisiriję narkotikų ir vaistų), nors žudo aistringai ir išradingai, tenka konstatuoti, gyvesnis nuo to netampa. Beveik gaila žmogaus, tiek pastangų ir išmonės, o rezultatas – tik dar nykesnis būvis...

Žodžiu, Patriko beprotystė didėja sulig kiekviena blankios būties diena. Tačiau esama tam tikro ryškaus disonanso pagrindinio veikėjo paveiksle.  Nors jis pristatomas kaip bukų etiketo dialogų meistras, tuštutis, kurio pagrindinis galvasopis – šukuosena ir pilvo preso vingiai, romane apstu užuominų apie išskirtinį Beitmano intelektualumą. Paradoksalu,  tiesa?  Juk taip dažnai tapatiname tuštybę ir kvailumą.

Oficialioje anotacijoje dar teigiama, esą „pagrindinis knygos veikėjas yra ne Patrickas, o visuomenė, kurioje jis gyvena. Batemanas – tik susvetimėjusios, kenčiančios ir sužalotos visuomenės produktas.“  Šitas momentas – dramatiškas susvetimėjusios, atbukusios visuomenės konstatavimas – dominuoja praktiškai visose knygos apžvalgose. Dar daugiau, pabrėžiama, kad tai mūsų laikų prakeismas – tuštuolių ir tuštučių apogėjų pasiekęs visa kam abejingas pasaulis. Gal. T. y., greičiausiai – taip. Jei jau kalbame apibendrinimais. Romane Patrikas reprezentuoja vadinamųjų amerikiečių japių arba yuppie – young urban professional, gražių, jaunų, turtingų karjeristų socialinį sluoksnį. Neabejotinai, šias charakteristikas galima perkelti kur kas platesnei auditorijai.

Tačiau man į akis krito visų knygą aptarinėjančių kalbėjimas apie charakteringus prototipus kaip apie „juos“ – priešpriešą štai tokiems jautriems, turiningiems ir pūkuotiems „mums“. Ar tikrai esama tokios ryškios takoskyros tarp mes ir jie? Kažin. Juolab, kai pagrindinis abiejų bruožas – savižava. Duokdie, kad Jūsų pasaulyje ta niekio ir pilnio skirtis tikrai būtų aiški ir prasminga, manajame, deja (o gal tik – beje), ribos gerokai apsitrynusios.

Umberto Eco. Rožės vardas

Rožės vardas: romanas / Umberto Eco. - 2-asis patais. leid. - Vilnius, 2001. - 547, [3] p. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos). - ISBN 9986-16-201-7

Neseniai vienoje FB grupėje virė diskusija „Ar darkart skaitote perskaitytas knygas?“. Išsiskyrė dvi elementarios pozicijos: 1. neskaitau, nes gaila laiko (nebeįdomu), kai tiek dar neskaitytos lektūros ir 2. skaitau, nes sulig nauja patirtimi knyga naujai prabyla. Su pirmu variantu viskas aišku, antras dviprasmiškesnis. Taip, apstu sudėtingų kūrinių, kurių recepcijai iš tiesų būtina patirtis, intelektinė branda. O bet tačiau...

Diskusijoje šiai kategorijai priskirtos tokios knygos kaip „Erškėčių paukščiai“, „Džeinė Eir“ ir pnš. meilės romanai. Na, taip, man, pavyzdžiui, tekę skaityti tas pačias knygas vien todėl, kad tuokart neturėjau po ranka nieko naujo. Arba pamišėliškai mylėjau jų herojus. Arba jaudino ir toli gražu ne dvasingais peizažo aprašymais. Įvairūs tie pakartotinio skaitymo motyvai, teturi jie vietos po saule.

Yra vos vienas vienintelis sveiku protu nepaaiškinamas ir totaliai beviltiškas atvejis: tvirtinantys, esą kasmet vėl ir vėl perskaitą  „Mažąjį princą“. Tai – diagnozė. Širdies gilumoje neabejoju, kad iš 10–ties taip teigiančių „Mažąjį princą“ daugiau nei kartą gyvenime yra perskaitęs vienas, na, du asmenys. Šita mintis guodžia, įsivaizduoju, kad žmonės, nusitvėrę gajos klišės, manosi pozicionuojantys save kaip empatiškas, dvasiniams išgyvenimams reikšmę teikiančias būtybes. Būtų sukrečiančiai baisu, jeigu kažkas iš tiesų kasmet skaitytų apie lapės jaukinimą ir rožės auginimą ir tikėtų, jog šitai iliustruoja „svarbiausius pasaulyje dalykus“. Nes juk „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.  Aha. 

Taigi. Apie „Rožės vardą“. Genialaus mediavisto rekonstrukcinį šedevrą. Pernelyg skambus patosas? Toli gražu. Tai romanas, vertas kad ir dešimties pakartotinių skaitymų – toks daugiabriaunis, toks talpus, toks klampus! 

Kaskart grįžtant prie jau liestos knygos susiduria trejybė – tai, ką jau žinai, tai, ką manaisi žinąs ir tai, ką dar sužinosi. Man visada be galo smalsu, kuri iš šių patirčių ištiks labiausiau – atmintis, vaizduotė ar atradimas? Net nežinau, kelintąsyk aš grįžau prie U. Eco „Rožės vardo“ – trečią?, ketvirtą? Kiekvienas iš tų kartų – kaip pirmas, kone tabula rasa, šįsyk net formalioji detektyvinė siužeto linija – žmogžudysčių vienuolyne kaltininko paieškos – buvo išblukusi. Antra vertus, todėl ji ir yra tik formali – stuburas, idant vėliau jį apraizgytum nervais, lipdytum raumenis, odą... 

Kadaise pašėlusiai įdomūs savo turiniu teologiniai disputai, šįkart nušvito paradoksalių dviprasmybių, ironiškų paradoksų šviesoje. Dievas, kuris (ne)(si)juokė(si); Dievas, kuris (ne)turėjo pinigų kapšelio ties juosmeniu; Žmogus, kuris netinkamoje vietoje ištaręs „atgailaukite!“, bus pasmerktas degti ant laužo; nuodėmės realiatyvumas; ir juokas, galintis sugriauti Dieviškąją Tvarką...

Viešpaties ir jo sekėjų Mažųjų broliukų (ne)turtas – viena svarbiausių teologinių disputų temų. Nesyk naršiau ir varčiau papildomus mediavistikos šaltinius, idant detaliau pasiaiškinčiau to meto vienuolių ordinų, religinių judėjimų kilmės aplinkybes, esmines jų doktrinų tezes. Tai nėra būtinybė norint suprasti U. Eco pasakojimą, priešingai, pagauna smalsumas ir aistra perprasti geriau.

Itin stipriai pajutau savų retorikos studijų, kad ir menkų bei fragmentiškų, atskleistą U. Eco teksto precizišką išbaigtumą. Iki tol buvusi „įdomi, originali“ kompozicija nušvito kaip pabrėžtinai loginė struktūra, romanas stačiai stulbina dispozicijos griežtumu. Net disputų struktūra yra klasikinės retorikos invencijos ir dispozicijos schemų realizacija. Ir diskurso figūratyvumas – intensyvus, ryškus, tačiau toli gražu pasitelktas ne vien dekorui.

Taip, skaityti tokį tekstą nėra nei lengva, nei paprasta, bet kiek malonumo tai apčiuopti, pamatyti, atpažinti, pajusti, kiek malonumo!