2013/09/24

E L James. Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Penkiasdešimt pilkų atspalvių : [romanas] / E. L. James. - Vilnius: Alma littera, 2013. - 502, [1] p. - ISBN 978-609-01-0824-6.

Tiek ažiotažo, tiek recenzijų, apžvalgų, komentarų knyga sulaukusi, kad kalbėjimas apie ją jau tegali būti pavadintas tuščiažodžiavimu. O kadangi to tuščiažodžiavimo apstu nors vežimu vežk, prisijungsiu prie bendro choro. Mat labai maga pasvarstyti, kodėl eilinis meilės romanas sukėlė tokį šurmulį. Tiesa, užtikrintai tvirtinti, jog jis išties „eilinis“ gal ir negalėčiau: ne taip jau daug tų meilės romanų yra tekę skaityti, kad lengva ranka juos dėliočiau į (anti)kokybės lentynėles.


2013/08/22

Max Brooks. Pasaulinis karas Z.

Max Brooks. Pasaulinis karas Z. Vilnius: Obuolys, 2013, p. 528 ISBN: 9786094035432


Kadangi dėl visokių nelemtų kliūčių nespėjau „Pasaulinio karo Z“ pamatyti kino teatro ekrane, o Linkomanija kol kas siūlo pernelyg abejotinos kokybės variantus, smalsumą teko malšinti kitu būdu — įsikeliant į skaityklę to paties pavadinimo M. Brookso romaną.

Pradėsiu nuo pagrindinio netikėtumo. Iš filmo anonsų jau žinojau, kad laukia dar viena zombiados istorija: mirtinas užkratas, suzombėję negyvėliai ir herojus, daugiau ar mažiau didvyriškai gelbstintis myriop pasmerktą pasaulį. Ir iš tiesų: su zombiais knygoje viskas ėjosi sklandžiai, tačiau, didžiam mano nustebimui, čia neradau jokio postapokaliptinio didvyrio, jausmingai perkreiptomis Tomo Cruzo lūpomis ar iki sielos gelmių perveriančiu Brado Pito žvilgsniu. Kodėl ir kaip taip galėjo nutikti?


2013/08/20

Nežinoma planeta / K-Pax (2001)

Noriu pakalbėti apie „K-Pax“ arba „Nežinomą planetą“ — tokiu pavadinimu filmas pristatytas Lietuvoje. Įvyko šitai gūdžiais 2001-aisiais, jokia čia ne naujovė. Prieš keletą dienų sugalvojau peržiūrėti jį iš naujo ir konstatuoju, kad yra priskirtinas prie vertybių kategorijos.

2013/08/16

George R. R. Martin. Sostų žaidimas.

Sostų žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.

Taigi, George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių, bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.


2013/08/06

Dmitry Glukhovsky. Metro 2034.

Metro 2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284, [1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.

Vos perskaičiau „Metro 2034“, išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai — susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.


2013/07/08

Alan Dean Foster. Galingųjų palikimas.

Galingųjų palikimas: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Alan Dean Foster. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 239, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 177). - ISBN 9986-950-66-X.


Romanas labai kuklutis, vos 180 psl. Pasakojimas baigiasi vos pasiekęs kulminaciją. Na, būna tokių istorijų, vienos pretenduoja tapti stimulu skaitytojo vaizduotei skleistis, kitos su užuominomis į tęsinį. Toks yra ir „Galingųjų palikimas“ — antroji iš n+1 pasakojimo apie Flinksą knyga. Tai paaiškina fragmentišką pasakojimo pobūdį — viena detalė spalvingoje mozaikoje. Deja, ši detalė, matyt, ne centrinė, iš periferijos, kur spalvos blankesnės. Betgi ir tokių reikia.

Nepėsčias (o tai reiškia — dalinis telepatas) jaunuolis Flinksas beveik atsitiktinai įsivelia į su nežemiškomis technologijomis susijusį nuotykį ir, spalvingos kompanijos lydimas, iškeliauja ieškoti svetimeivių artefakto. Pastarąjį radęs įgyja neįtikėtinų galių ir... Istorijos pabaiga.

Negaliu sakyti, kad pasakojimas prastas. Dargi priešingai, „sukaltas“ pagal klasikinį einamų skaitinių šabloną: geri veikėjai vs blogi veikėjai / turtuolis vs vargšas / žmogus vs svetimeivis / ištikimas svetimeivis vs niekšas žmogus / nuoširdi dvasinga įsimylėjėlė vs klastinga tuštutė barakuda /  ir t.t. vs ir pnš. Ką jau ką, o plaktuko, vinių ir tipinių schemų paskirtį A. D. Fosteris įvaldęs  nepriekaištingai.

Kalbant apie pasakojimo stilių — nėra išskirtinai peiktinas. Apskritai romaną dalinčiau į du lygmenis: vykusį ir nevykėlišką.  Pastarajam priklauso viskas, kas susiję su žmonių santykiais, bado akis tos klišės, bado. Bet kad galutinai ir beviltiškai viskas banalu — irgi negalima sakyti. Čia tas kitas lygmuo, kada skaityti netgi įdomu, pvz. Plaštakės planetos aprašymai. Tačiau viską gadina dialogai: pernelyg ilgi, pernelyg monotoniški, pernelyg dirbtiniai, tebūnie ir prikaišioti įterpinių ir dalelyčių. Tai vienas iš tų atvejų, kada prireikus papasakoti priešistorę, autorius neranda jokio kito būdo, kaip tik patogiai pasodinti vieną iš savo veikėjų, kuris likusiesiems turi skaityti paskaitas apie tai, kaip ten viskas buvo.

Kai Vikipedijoje pasitikslinau pono A. D. Fosterio produktyvumą — ką gi, to pavydėtų net Onorė de Balzakas, savo laiku buvęs produktyvaus produkto masėms simboliu. Vis tik, manau, kad tai nėra mano pažinties su A. D. Fosteriu pabaiga, reikėtų jį dar pakedenti...

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti trys apsakymai. Du iš jų R. Sheckley: „Šalin rankas“ ir „Minties kvapas“. Juose plėtojama įprastinė R. Shekley apsakymams būdinga tema — svetimeivių svetimumas.  Dalykas įdomus, tik kad labai jau vaikiškai pateiktas.
Kitas pasakymas — „Vėrinys“. Pasakiška mokslinė fantastika nuostabiu U. Le Guin stiliumi.


2013/07/03

Dmitry Glukhovsky. Metro 2033.

Metro 2033: [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius]: Didlaukiai, [2011]. - 447, [1] p. - ISBN 978-609-95217-2-5.

Maskva — pirmasis mano aplankytas metropolitenas, taigi nenuostabu, kad tuomet provincialioms akims ir supratimui megapolio metro paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdingo dydžio, o neretai — ir gylio, painus požemių pasaulis, į kurį nusileidus persmelkdavo nejaukumo jausmas. Net gerokai vėliau Berlyne (kuris pirmiausia ir žavi tobulai organizuota transporto sistema) naudojantis metro tiek, kad tai tapo įprastu mechanišku veiksmu, tas nejaukumo jausmas, nors apmalšęs, niekur nedingo, negana to, turėjo polinkį virsti nerimu, vos pasiekus kokią nuošalesnę, pustuštę stotį. Po pažinties su „Metro 2033“ lietuviški mikriukai atrodo kone meiliai: į metro kelti kojos šiomis dienomis nieku gyvu nenorėčiau.

Štai ir prisipažinau: taip, „Metro 2033“ paliko įspūdį. Sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo išankstinės informacijos apie knygos turinį, recenzentų vertinimą, neskaičiau komentarų, netgi anotacijos, taigi visiškai nežinojau, ko tikėtis. Deja, kad ir kaip stengiausi išsaugoti tabula rasa nusiteikimą, neišvengiau skepsio: patirtis įspėja, kad rinkodarininkų pamėgtas šūkis „pasaulinis bestseleris“ anaiptol ne visada gali būti dekoduotas kaip kokybės ženklas.  

Kai pagaliau knygą susižvejojau, apstulbino apimtis — 447 psl. Įveikiau per pora parų. Seniai neskaičiau tokio įtraukiančio romano, knygos, kurios negali paleisti iš rankų iki pat paryčių, kad sužinotum ir patirtum kuo daugiau. Ir tuo pat metu jauti kone širdaperšį, kai matai, kaip vis mažėja neperskaitytų lapų skaičius.

D. Glukhovskis kuria postapokaliptinę istoriją su tradiciniais žanro elementais: katastrofą išgyvenę žmonijos likučiai glaudžiasi tuneliuose (šįkart veiksmo vieta labai konkreti — Maskvos metro požemiai); išorinis pasaulis neprieinamas dėl radiacijos (branduolinio karo pasekmė) ir priešiškų gyvybės formų (biologinių ginklų naudojimo rezultatas);  aplinkui vyrauja skurdas, chaosas, nuolatinė grėsmė, baimė ir... Tamsa. Tamsa čia — labiausiai paplitusi valdymo forma, — sako vienas iš knygos personažų.  Pastarųjų gausu, jie spalvingi, eiliniai žmogeliai ir kiek mistifikuoti herojai, tačiau visi įsimintini. Pagrindinis romano veikėjas Artiomas priklauso kartai, kuri užaugo ir subrendo požemiuose, o apie kadaise buvusį kitokį pasaulį ir gyvenimą jame žino tik iš vyresniųjų pasakojimų ir knygų paveikslėlių. Vaikinas nespinduliuoja išskirtine erudicija, tačiau apdovanotas neeiline empatija, todėl, nepaisant paties valios, jam skirtas žmonijos likučių gelbėtojo vaidmuo. Įpareigotas perduoti žinią apie kilusią grėsmę, Artiomas pradeda savo kelionę po metro. Šioje kelionėje patirti nuotykiai bei išgyvenimai ir aprašyti romane. Be nuotykių ir fantastikos, knyga turi pagrindinius tapsmo romanams privalomus elementus.

Iš tiesų nepavadinčiau šios knygos nei sudėtinga, nei gilia. Tačiau kuo ilgiau svarstau, tuo labiau vykusi ji man atrodo. Ypač savo universalumu. Rašytojas telkia dėmesį į požemiuose gyvenančių žmonių buitį ir būtį. Buitis skurdi, nepaisant pastangų, situacija neišvengiamai prastėja. Taigi nenuostabu, kad ir būtis orientuota iš esmės tik į išgyvenimą grėsmingame ir susiskaldžiusiame pasaulėlyje. Pirminį žmonių susitelkimą po katastrofos ilgainiui pakeitė ginkluoti tarpusavio konfliktai ir atsiribojimas (bene geriausiai tai liudija faktas, kad vietinė valiuta — šoviniai). Žodžiu, cyberpunk'as. Autorius sistemingai veda savo herojų keliu, kurio kiekviena stotelė iliustruoja skirtingą politinę, socialinę, religinę visuomenės santvarką. Tiksliau — niūriausias tos santvarkos grimasas, jų absurdiškumą ir beprasmiškumą.

Pagrindinis veikėjas, kaip minėjau, nepretenduoja į genialumą, dargi priešingai, yra gana ribotas: augdamas požemiuose gavo minimalų išsilavinimą, t.y. išmoko skaityti ir rašyti. Kaip pats apie save sako, turi problemų ir su geografija, ir su istorija. Bet būtent šios aplinkybės leidžia autoriui neįsipareigoti istoriškumui, pažvelgti į skirtingas situacijas iš šalies, t.y. stereotipais neapkrauto jaunuolio žvilgsniu. Mano pagyros rašytojui: jis sėkmingai išlaiko kritiškumo ir korektiškumo egzaminą. Kaip rodo patirtis, rusų fantastams būdingas gerokai skaitymą apkartinantis polinkis į šovinizmą ir sovietinę nostalgiją. Taigi D. Glukhovskiui palietus fašizmo / komunizmo temas pradėjau nuogąstauti, kad pasikartos girdėtos ilgesio istorijos. Betgi autoriui būdinga sveika ironija, ypač gerai juntama kultūrinį ir istorinį kontekstą plačiau išmanančiam skaitytojui.

Romano pabaigoje autorius gal kiek persistengia su didaktiniais samprotavimais, tačiau neįkyriai ir ne per saldžiai. Šiurpoka ir tamsi istorija baigiama taip, kaip jau ir dera baigtis — šiurpiai ir tamsiai. Pamoka nepasimokantiems.

Lentynoje guli „Metro 2034“. Tiesa sakant, ir nekantru, ir baisoka pradėti skaityti: tęsiniai — slidus reikalas.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina

Negaliu susilaikyti ir blogu žodžiu nepaminėti vertėjo ir stilistės. Pastarosios — ypač. Atliktas (?) darbas daugiau nei gėdingas, niekaip nepateisinamas ir neatleistinas. O leidyklai dar ir baudą reikėtų skirti.