2017/12/28

Theo Lawrence. Mistinis miestas

Mistinis miestas: [romanas] / Theo Lawrence. - Vilnius: Alma littera, 2014. - 371, [3] p. - ISBN 978-609-01-1330-1. - UDK: 821.111(73)-93-31

„Pastebėjau, jog pastaruoju metu pasirinktos knygos manęs nenuvilia – visos palieka stiprų įspūdį. Tačiau užteko atsiversti Theo Lawrence „Mistinį miestą“ ir kaipmat supratau, jog tokį gerą kūrinį iš tiesų skaičiau labai seniai – atvirai kalbant, su kiekvienu puslapiu gailėjausi, jog artėju prie romano pabaigos. Sunku rasti žodžių, galinčių išreikšti mano susižavėjimą, todėl, jei dievinate distopinę fantastiką, rekomenduoju tučtuojau pasinerti į stebuklingą Theo Lawrence sukurtą ateities pasaulį.“ 

Čia ištrauka iš vienos,  atsitiktinai pasirinktos knygų blogerės įspūdžių apie „Mistinį miestą“.  Kai šitą pamačiau,  taip išsigandau, kad kitų blogerių atsiliepimų net neskaičiau.  Paskui nuramino mintis, kad čia arba kokių piktybinių botų ant zlasties sugeneruotas pokštas arba baisiai neišradingas reklaminis postas. Nes bent elementarias kritiškumo užuomazgas turinti sąmonė konstatuos, kad „Mistinis miestas“ – reto prastumo skaitalas.

Turinys surašytas anotacijoje,  išvertus tą dvasingą ezopinio tipo rašliavą į žmonių kalbą,  jis skambėtų maždaug taip: mergaitė įsimyli berniuką,  tokį perdėtai šaunų, taip perdėtai,  kad net nejauku. Bernaitis nepatinka jos tėvams ir šie pasirūpina dukrai ištrinti atmintį  bei pasiūlyti kitą kavalierių. Savotiški tokie truputį tėveliai, puoselėjantys atvirą nemotyvuotą neapykantą dukrai. Užtat jų visai ir negaila, kai gauna galą. Taigi. Mergaitė įtaria,  kad kažkas negerai,  visai neatsitiktinai sutinka buvusią simpatiją, na, ir dar ten visokių dramų ir melodramų nutinka,  kol aniedu pagaliau gali legaliai už rankų laikytis.  Tiesa sakant,  visas siužetas alogiškas, baltais siūlais siūtas, po dvidešimties puslapių jau galima 90% tikslumu nuspėti visą tolesnę eigą. Nors toji vis tiek sugeba nustebinti banalumu.

Tai tiek apie knygą, daugiau pasakyti konkrečiai apie „Mistinį miestą“ neturiu ko. Nėra tikslo čia plėstis apie nesamus romano privalumus,  registruoti trūkumus, totalias banalybes, non stop tiražuojamas klišes. Ne recenzijas gi rašinėju. Įspūdžius. O čia dar norisi šį tą pridurti. 

Nors vakar konstatavau,  kad knyga niekinė (nes tokia ir yra), šiandien nuo pat ryto kamuoja klausimai dėl tokios literatūros vertės, paskirties, adresato. Lyg norėtųsi pa(si)aiškinti tiems susižavėjusiems knyga enruziastams... Žinoma, iš vienos pusės, tie vertės klausimai yra visiškai beprasmiški ir net narciziški (daugmaž – pažaiskime gudrutį analitiką), bet, kita vertus, be pretenzijų į kažką daugiau nei savo nuomonė, matyt,  visgi galima susidėlioti atramines žiūros pozicijas. Taigi.

Na,  taip a priori standartizuojant, tokių rašinių adresatas yra,  spėju,  13–16 metų paauglės,  su galima menka viršutinės ribos paklaida. Bet! Su sąlyga,  kad kalbame apie normalią įvairiapusę asmens intelekto raidą ir darant prielaidą, kad jis sulig kiekviena diena vis labiau emociškai ir psichiškai bresta, užstrigdamas 16-likmečio pasaulėjautoje ne ilgiau nei tai numato objektyvūs biologiniai rūšies raidos dėsniai. Mažiau optimistinis variantas – adresatas yra visgi dėl kokių nors priežasčių užstrigusios paauglysteje įvairaus amžiaus damos, tai čia tas atvejis,  kai tikslinė auditorija charakterizuojama jau kitomis, ne amžiaus kategorijomis. Aš, beje,  netapatinčiau jų su meilės romanų skaitytojomis – tas žanras yra pats savaime kvailas ir šis kvailumas yra legitimus,  iš esmės jis nesiejamas su skaitytojo intelektualiniu pajėgumu,  nes toks yra žaidimas,  tokios jo taisyklės,  toks tikslas – poilsis,  atsipalaidavimas,  atsiribojimas.

O kas yra čia?  Neturiu iliuzijų,  kad kokybiškai tai pranašesnė literatūra už, pavyzdžiui,  mano paauglystėje mažiausiai dešimtkart skaitytą Karlo Majaus „Vinetu“ tritomį.  Aname irgi nėra stebuklų. Bet tuo metu skaičiavau savo keturioliktąją vasarą ir, kai smalsumas paskatino tą patį kūrinį atsiversti baigus vidurinę,  labai greitai atėjo aiškus supratimas,  kad tai išaugta literatūra. Kad Vinetu taip ir liko klajoti kažkur Dzūkijos giriose,  pro kurias važiuojant andai dairydavausi,  ar tik nešmėkštels iš už medžio spalvingas raudonodžio siluetas... Taip ir „Mistinis miestas“  su visais panašaus tipo gausiai tiražuojamais skaitalais – savo laiku savoj vietoj.

Bet net esant toms sąlygoms,  tai vis tiek prastas skaitinys. Jis būtų osom, jei, tarkime, funkcionuotų kaip kokio Wattpad'o trainingas, sukurtas ranką mankštinančio pradedančiojo entuziasto (kiek ten tokių šaunuolių yra!, buvo labai smagus atradimas), o bet tačiau ne kaip pasauliniu bestseleriu pristatomas ~ 12€ kainuojantis Alma littera produktas. Meh...

Būtų mano valia, publikuočiau jį su edukaciniu prierašu: mergaitės,  skaitykite ir mokykitės,  kokiomis tuštutėmis nereikia užaugti; berniukai,  sužinokite, kokiais pseudošaunuoliais tapti neturėtumėte; vaikai,  meilė nėra tapati erekcijai ir atviros suknelės sukeltam įspūdžiui. Ir taip toliau,  ir panašiai,  visa,  kas primena senolių moralizavimus, cha. Kaip ten bebūtų,  nepaisant visų amžiaus, skonio, pomėgių, laisvos apsisprendimo valios ir kitų įmanomų dedamųjų,  visgi reikia mokytis atsirinkti. Reikia, vaikai. Reikia

2017/12/23

David Mitchell. Sleido namas

Sleido namas: romanas / David Mitchell. - Vilnius: Tyto alba, 2016. - 228, [3] p. - ISBN 978-609-466-176-1. - UDK: 821.111-312.4

Pats D. Mitchell šį savo kūrinį neva yra pavadinęs desertu po pietų – suprask,  tie pietūs yra „Debesų žemėlapis“.  Negaliu nei patvirtinti,  nei paneigti, mat tų pietų neskanavau: perskaičiau vos kelis lapus ir dėl kažkokių jau užmarštin nugrimzdusių priežasčių atidėjau aną kūrinį laukti geresnių laikų.

Grįžtant prie deserto,  turbūt bus tame tiesos.  Tik dar reikėtų patikslinti,  koks tas desertas — ar gurmaniškas šedevras pižoniškame senamiesčio  restoranėlyje,  ar homemade obuolių pyragas,  nes rudens sezonas ir šiaip norėjosi kažko greitai pagaminamo ir pernelyg neįmantraus.  Tai, sakyčiau,  „Sleido namas“  yra antras variantas. Naminis obuolių pyragas, trys obuoliai,  trys kiaušiniai,  po tris šaukštus cukraus ir miltų.  Patiektas pravėsęs,  be ledų. Ar čia trūkumas,  ar privalumas, – vienareikšmio atsakymo nėra.  Nelygu,  kam teikiate pirmenybę.

Per daug nespoilinant turinio, jis maždaug toks: Sleido skersgatvyje kas kelerius metus pasirodo namas,  kurio gyventojų gyvybei palaikyti reikalingos užklydėlių sielos. Yeps.  Senas geras sielų rijikų motyvas,  amžina klasika... Romano turinį sudaro keletas atskirų, bet nuosekliai  pagrindinę siužeto liniją plėtojančių pasakojimų,  kuriuose vis kito veikėjo balsu pasakojama jo kelionė į Sleido namą ir potyriai jame.

Iš to,  kas pasakyta,  kaip ir aišku,  kad nieko pernelyg naujo autorius neišradinėja, bet pasakoja jis  pagauliai,  labai lengvai ir pirmasis trečdalis romano man net labai patiko. Kol dar iki galo nesusigaudai,  kas ir kodėl. Įpusėjus to aiškumo buvo jau gerokai per daug,  užuot didėjusi intriga ėmė slobti, vis daugėjo nemotyvuotų,  baltų dėmių, o paskutinė istorija suręsta kaip grynai formali būtinybė baigti siužetą. O gaila... Nes atskiri epizodai patys savaime gana įtraukiantys,  pasakojama pirmuoju asmeniu,  kuriami įtaigūs pavienių veikėjų paveikslai,  man jie visi buvo įdomūs ir saviti.

Visi,  išskyrus tuodu,  kuriems numatytas pagrindinis vaidmuo — Sleido namo savininkai.  Vaje, kaip aniedu nenusisekę... Tokių plokščių,  neraiškių telepatų / ezoterikų reikėtų gerokai paieškoti.  Na taip,  pasirinkta pasakojimo kitų veikėjų lūpomis perspektyva nelabai leidžia šiems personažams skleistis,  bet kad autorius nepersistengė,  tai irgi faktas. Pernelyg akivaizdus. 

Beje, tik vėliau pastebėjau,  kad romanas pristatomas su pretenzijomis į siaubo istorijų žanrą.  Žinoma,  maža,  ką teigia anotacijos,  ne toks ir retas atvejis,  kai jos apskritai neturi nieko bendra su realybe.  Bet kai peržvelgiau kelių knygagraužių bloggerių įspūdžius,  anie irgi kone darniu choru akcentuoja siaubiškumą,  mačiau net lyginant su St. Kingu.  Čia jau daugiau nei nustebau: esu reto baikštumo žmogus ir siaubo žanras man asocijuojasi tik su dviem labai empiriškomis jausenomis — ant galvos užtraukta anklode, nes baisu iškišti galvą į nesaugią pamėklišką išorę,  ir kankinančiai pilna pūsle,  nes kaip nueiti tuos penkis žingsnius iki tualeto,  kad pyst ir nenukaltų kokia piktavalė šmėkla. „Sleido namas“ – nei gąsdinanti,  nei baugi istorija,  bet jei jau taip reikėtų lyginti,  sakyčiau,  ji artimesnė detektyvui.  Bet irgi tik formaliai. Tiesiog step by step kiekviena istorija neša bendrą siužetą visa išaiškinančios atomazgos link. Net pernelyg išaiškinančios – kaip minėjau, romano pabaiga perdėm šabloniška, negi nuspėjama, o paskutinis akordas tokia klišė,  kad perskaičius apima lyg ir nepatogumo dėl autoriaus sprendimo jausmas — gal žmogus tiesiog laiko nebeturėjo,  leidyklos terminai spaudė,  gal šiaip viskas užkniso...

Žodžiu, pritarti anotacijai, kad „tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą“, gali tik gerai apsirūkęs,  bet dalykas pusėtinas.



2017/12/18

Širšė. Spiečius

Širšė. Spiečius. Naujas vardas,  2017.
https://naujasvardas.lt/knygos/sirse-spiecius/

Taigi. Spiečius.

Pradėsiu labai nuobodžiu ir nuviliančiu,  kone chrestomatiniu intro: mano santykiai su lietuviška fantastine literatūra, lietuvišku kinu, lietuviška muzika, lietuviškomis vasaromis, lietuviška buitine chemija ir taip toliau, ir panašiai yra išskirtinai tradiciškai lietuviški – lyg ir savas, lyg vartotinas, lyg ir artimas tas dalykas, bet lietuviškai nevykęs, nors tu ką. Tiesiog iš principo nevykęs. Iš esmės. Kaip kad ateiviai niekada nenusileis Lukiškių aikštėje,  taip ir lietuvis nenustos šiurpti nuo lietuviškumo,  kad ir kas toks anas bebūtų.

„Spiečius“ šių santykių kaip nors esmiškai nepakeitė, stebuklingai nepagerino, bet ir nepablogino. Ir man derėtų verbalizuoti, kaip čia taip nutiko.

Kalbant apie „Spiečių“ neapleidžia keistas sąlygiškumo jausmas, atrodytų, viskas, ką galėtumei pasakyti, yra pažymėta dviprasmiškumo ženklu. Viena vertus, Širšės slapyvardžiu pasirašiusios autorės kuriama istorija supinta iš dešimčių daugiau ar mažiau atpažįstamų motyvų – vienišė klajūnė Anuka dėl savo luošumo nepritampa prie spiečiuose gyvenančių sveikų bendruomenės narių ir leidžia savo dienas klaidžiodama nuo vienos bendruomenės santalkos prie kitos, taip išgyvendama atšiaurias žiemas, o vasaromis klajoja ieškodama saviškių, artimų siela, o gal ir kūnu žmonių. Negana to, aplinkui intensyviai šmirinėja ir padėtį komplikuoja agresyvūs vilkai, su kuriais Anuka jaučia ypatingą, netgi telepatinį ryšį. Galiausiai, tikra vyšnaitė ant torto ¬– periodiškai pasirodantys ir kūdikius iš spiečių vagiantys nematomi grobuonys gmorgai, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra žmonijos nevaisingumo problemą sprendžiantys ir bendruomenėse–fermose jauniklių prieauglių išvesti bandantys mokslininkai eksperimentatoriai. Kita vertus, visi šie kažkur šmėstelėję motyvai ir tėra tik motyvai, skaitant jie neblaško dėmesio ir įkyriai neataidi, o sklandus pasakojimas eina sava linija, pernelyg nepriartėdamas prie galimai atpažįstamų naratyvų arba vingriai tarp jų prasisukdamas.

Bet.  Yra kita bėda. Vertinant kūrinį kaip visumą, sunku atsiplėšti nuo prologu einančio „Autorės žodžio“. Tai gana gluminantis sprendimas – iš anksto apnuoginti pagrindinę veikėją, a priori nusakyti personažo esmę:

Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni, stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi? Aš – taip. Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji, kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą.

Negali sakyti, kad toks aprašas intriguoja, bet kad pririša – tai tikrai. Pririša prie autorės žiūros, prie išankstinio vertinimo, kurio nesant, visai galimas daiktas, pasidarytumei savas, nebūtinai tapačias išvadas apie tai, kas ir kokia yra Anuka. 

Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems, kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.

Viena, kas neabejotinai tikra – raiški, sodri, įtraukianti, stačiai meistriška pasakojimo kalba. Taip kalba, tiksliau – rašo, nes tai yra rašytinės prigimties kalba, žodžio meistrai – išjaustai ir veržliai, bet kartu preciziškai atsirinkdami tinkamiausias raiškos priemones, ženklas po ženklo paradoksaliai konstruktyviai komponuodami stulbinantį verbalinį srautą. Kartais jis tingus ir ištęstas, kartais dinamiškas ir pabiręs, bet visada nardinantis į skaitymo kaip proceso malonumą. Aš jau seniai, Dievas mato, labai seniai neskaičiau tokio pasitenkinimą keliančio pasaulio įžodinimo. Po tokių patirčių kognityvistų tezė „pasaulio vaizdas kalboje“ įgauna svarų krūvį. Tai žodžio – tiek jo turinio, tiek formos – fetišisto kūrinys...

Kalba yra esminė kūrinio stiprybė, jo jėga. Deja, silpnybė taip pat. Nes su kiekviena baigus skaityti knygą prabėgusia valanda, jos siužetas ima vis labiau skysti, loginė linija eižėti, pagaulumas blėsti. Virsdamas kažkuo... labai lietuvišku. Tas iš žodžių, jų srauto ir kombinacijų tryškęs gyvybingumas išseko sulig paskutiniu romano tašku. Istorijos siužetas silpnas. Per silpnas. Negali sakyti, kad neįtikina, Anukos personažas man pasirodė gana išbaigtas ir paveikus, tačiau tai tik liūdno žmogaus liūdna istorija. Viena iš milijono liūdnų istorijų apie žiaurų ir neteisingą pasaulį, kai apeliacija į fantastikos žanrą tarnauja ne kaip istorijos ašis, o tik funkcionali virvelė, toms liūdesio sūpuoklėms įsisupti. Iš esmės tai pseudofantastinis romanas, primenantis pasakėčią, kurios pabaigoje dera pasidaryti demonstratyvias išvadas. Tiesa, kaip jau minėjau, ir jas autorė pateikia dar prologe... Taigi. Ši formos ir turinio nedermės vibracija kelia kažkokį slogų įspūdį, atšmiežia abejone pradinį pasitenkinimą ir užleidžia vietą skepsiui.

Apibendrinimas? Man patiko.  Patiko tas jaudinantis pasakojimo stilius,  veržlus,  bet neperaugantis į grafomaniją, patiko taiklus saiko jausmas,  toks nelietuviškai lietuviškas...



2017/12/14

George R. R. Martin. Tafo klajonės

Tafo klajonės: mokslinis fantastinis romanas / George R.R. Martin. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 201, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 115). - ISBN 9986-97-014-8. - UDK: 821.111(73)-31
 Tafo klajonės: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2017. - 398, [1] p. - ISBN 978-609-01-2935-7. - UDK: 821.111(73)-312.9 

Žiūrėjau,  ką naujo fantastikos srity Alma Littera leidykla yra publikavusi ir akis užkliuvo už „Tafo klajonių“.  Paskui,  deja deja,  paaiškėjo,  kad knyga tiesiog perleista,  savo laiku ją publikavo Eridanas (PFAF 115).  Taigi... Naudos tik (arba -  net,  nelygu,  koks jūsų pakantumo beskonybei laipsnis) tiek,  kad viršeliai šįkart ne tokios tragiškos eridaniškos stilistikos.

Kas dar?  Na... Įdomus dalykas: galiu prisiekti,  kad šį kūrinį  skaitau antrąsyk,  bet nors užmušk atminty neatkūriau siužeto.  Tik kosminio laivo koridorių labirinto motyvas,  kažkur prisiminimų užkaboriuose nusėdęs.  Sakytumei,  ne pirmas ir ne paskutinis toks kartas,  būta ko stebėtis.  Turbūt ne,  tik kad virtualiame knygyne,  iš kurio paėmiau skaitinį,  apie jį palikti atsiliepimai stačiai užburia nežabotu pozityvu a la „geriausia,  ką skaičiau“.  Tai ką... 

Deja,  mieli draugai, deja deja deja... Turiu Jus nuvilti,  neįsiliesiu į Tafą šlovinančiųjų chorą,  nėra tas romanas amžiaus šedevras,  anaiptol.  Kaip ir joks kitas pono Martino kūrinys nėra literatūros šedevras.  Laimei,   šedevras ir įdomus skaitinys anaiptol nėra vienas ir tas pats,  kartais šie dalykai išvis šviesmečiais prasilenkia... 

Taigi, Martinas kuria istoriją apie savotiško charakterio kosminį fūristą Tafą,  kuris vieno iš užsakomųjų reisų metu užvaldo gigantišką erdvėlaivį – bioinžinerijos laboratoriją, na,  ir patiria įvairių su tuo susijusių nuotykių. Na,  tokių perdėm neįspūdingų. 

Negaliu sakyti,  kad knyga neįdomi.  Nėra ji užburianti ir tiek įtraukianti,  kad vardan skaitymo atsisakytumei poros miego valandų,  bet prisiversti skaityti irgi nereikia,  autorius netgi kuria šiokią tokią intrigą.  Antra vertus,  skaitant buvo šmėkštelėjęs įtarimas,  kad Martinas nelabai ir telkėsi į tą intrigą,  mat jos nei per nago juodymą ne daugiau,  nei reiktų išlaikyti nekantresnio skaitytojo dėmesį. 

Šį įtarimą tarsi patvirtina personažų charakteristikos – romane nėra patrauklių veikėjų.  Turiu minty,  patrauklių pagal šabloniškus patrauklumo standartus: išskirtinai dramatiškų, jautrių, gilių,  galų gale - gražių,  che che,  jei jau ne išore,  tai bent vidumi.  Martino herojai tokie... pravėsę. Kaip mikrobangėje pašildyti vakarykščiai pietūs. Išskyrus du,  tiksliau – pusantro,  nes antroji pasirodė gana vėlokai,  jie dar ir stebėtinai buki ir,  net darant prielaidą,  kad autorius šaržuoja,  vis tiek nedovanotinai neįdomūs.  Tiedu pagrindiniai irgi laviruoja ties beviltiškumo riba ir į bedugnę nenukrenta vien dėl...  ko? Na,  man asmeniškai Tafas įtiko dėl polinkio į įmantrius lingvistinius opusus,  kurie nelabai pridengia jo dirbtinumą,  bet tikrai žaviai sukonstruoti ir net labai neblogai išversti.  O kalbant apie moteriškę...  Toji irgi turi netradicinio,  oi kokio netradicinio žavesio.  Na,  žinote,  tarp mūsų kalbant,  ji nei jauna,  nei graži,  nei turi magiškų galių.  Sutikite – padėvėta teta toli gražu nėra įprastas vieną iš svarbiausių vaidmenų atliekantis personažas.  Negana to,  Martinas dar leidžiasi į jos žilų plaukų sklandymo nulinės gravitacijos sąlygomis aprašymus! Šiurpoka,  tiesa?  Mhm,  čia jums ne kokia Bella...

Taigi,  tęsiant mintį,  kurlink tada kreipiamas skaitytojo žvilgsnis? Na,  jei iš viso,  žinoma,  kreipiamas. Norėtųsi tikėti.  Sakyčiau,  į žmogiškosios prigimties silpnybes ir neišvengiamai negatyvias to pasekmes.  Nepaisant tikslo – niekingo ar kilnaus –,  jo siekimo priemonės vis tiek visu grožiu atskleidžia žmogaus polinkį į niekšybę,  savanaudiškumą ir trumparegiškumą... Tiesa,  autorius nevengia panašaus tipo tiesioginių moralų Tafo lūpomis,  bet vėlgi pasikartosiu – pastarieji irgi pravėsę.

Man regis,  visi romano privalumai ir trūkumai randasi iš jo autoriaus polinkio į epiškumą: Martinas rašo mokslinės fantastikos kūrinėlį,  ne daugiatomį „Ledo ir ugnies“  epą, betgi tas epinis naratyvas vis tiek  pramuša ir...  atsimuša į neišbaigtumo, fragmentiškumo faktą. Na,  turint minty,  kad tai vienas iš pirmųjų,  tiksliau turbūt derėtų sakyti – ankstyvųjų,  Martino kūrinių,  tai įdomu į jį žiūrėti kaip į tam tikrą žanrinę paiešką, tada daug kas dėliojasi į vietas.  Bet čia jau reikia turėti platesnį autoriaus kūrybos akiratį.

Tiek žinių.

2017/11/28

Hugh Howey. Šachta

Šachta: romanas. - 2016. - 542, [2] p. - Howey, Hugh. Alma Litera.

Pirma trilogijos Šachta / Pamaina / Dulkės dalis.

Pradėkime nuo skambių frazių: „Kvapą gniaužianti trilogija, kurią sudaro ŠACHTA, PAMAINA IR DULKĖS, meistriškos įtampos, aštrių psichologinių įžvalgų ir kraują stingdančių postapokaliptinių vaizdinių šedevras.“ Dieve mano, kas kuria šituos niekinius šabloniškus aprašymas ir ar to kažko nepykina nuo savo paties žarstomų kraują stingdančių ir meistriška įtampa alsuojančių klišių?...

Taigi. Dabar apie realybę.

Romanas skaitomas. Kaip nors esmiškai nepraturtina, skaitant neapleidžia jausmas, kad visa tai kažkur jau girdėta, matyta, skaityta, bet istorija suraityta gana sklandžiai, solidi apimti nekelia nuovargio, tekstas tik kartais perauga į tuščiažodžiavimą, yra net gana vykusių susierzinimo nekeliančių samprotavimų. Tiksliau, minėti dalykai galioja 2/3 teksto, kuo arčiau pabaigos, tuo prastesnė situacija, siužeto sprendimai vis lėkštesni ir primityvesni, pabaiga apskritai arti fiasko. Bet summa summarum – romanas išties pusėtinas.

Geru jis būti negali, nes iš esmės tai nėra originalaus siužeto skaitinys. Pagrindinė istorijos linija pasakoja apie globalią katastrofą išgyvenusius žmonijos likučius, kurie savo varganą būvį tęsia giliai po žeme įrengtose šachtose, apsaugančiose nuo mirtinai pavojingo oro žemės paviršiuje. Ką aš ir sakau ­– nieko naujo: postapokaliptinio ir distopinio tipo pasakojimuose ne naujiena yra nugrūsti žmones į požemius, urvus, metro linijas; sukišti juos į aukščiausius sandarius ir nelabai bokštus ar dar kokias įmantrias orbitoje sklendžiančias konstrukcijas; padalinti buveines į aukštai ir žemai; viename beviltiškai nevykusiame filme, mačiau, net buvo susodinti į traukinį; ir taip toliau, ir panašiai. Taigi ta šachta senokai tiražuojamas projektas, žanro gerbėjų natūraliai suvokiamas kaip tikėtinas visa naikinančios apokalipsės pasekmės variantas.

Tolesnis siužetas plėtojamas kaip uždaroje ankštoje erdvėje kylančių įtampų pasekmė: nenoras paklusti taisyklėms, teisingumo paieškos, slaptos informacijos nutekėjimas, maištas... Taigi, taigi, ir kur mes tai girdėjome? Glukovskio „Metro“, „Future“... Tik tiek, kad jeigu minėtame „Metro“ siužetas ir įtampa tokie dinamiški, kad kuriamo pasaulio funkcionavimo logika atrodo antraeilė, tai „Šachtos“ pasaulio gyvybingumas ir ypač socialinė sąranga atrodo perdėm dirbtiniai. Kone tobulas socialinių vaidmenų pasiskirstymas, dramatizmas kyla tik iš gyvenamojo ploto apribojimų, visi daugiau mažiau patenkinti savo būviu, išskyrus kelis vargšelius, kurių paskirtis „užkurti“ romano veiksmą. Tai jau kažin ar tos šachtos tokia puiki erdvė žmogiškajam būviui, antraip gal visi seniai būtume į jas susikraustę... Tiesa, stabdyti gali mintis, kad tokiame unikaliame projekte nesama lifto, ir pirmyn–atgal tuos 100+ aukštų reikia laipioti laiptais. Daugmaž – gyvenimo nuotykis. Galėtų, žinoma, šitas momentas romane būti sėkmingai paaiškintas, tarkime, socialinės inžinerijos aspektu, bet... nėra. Kam vargintis, sudėtingas reikalas gi.

Sakyčiau, viena, tiksliau – vienintelė, labiau įsiminusi idėja buvo tarytum labai elementari, bet kartu ir gana pagauli, netgi filosofinio pobūdžio: kaip atgrasyti žmones nuo maišto ir veržimosi į išorę? Nes bet kokios paskatos ir „laisvės troškimas“ neišvengiamai veda į sukilimą. Romane kuriama situacija, kad kiekviena su išore susijusi intencija nuo kūdikystės yra vertinama kaip erezija net minčių lygmenyje. Mat vos garsiai išreiškęs norą „išeiti“, asmuo gauna tokią galimybę. Tik ši galimybė kartu yra ir nuosprendis, nes... Išėjusiems negrįžti.

Gal bendrame skepsio kontekste romanas atrodo lyg nevykėliška kopija, bet iš tiesų nėra taip blogai. Galiausiai, jei randi bent vieną šimtąją kažko, apie ką norisi pamąstyti, tai yra absoliučiai pakankama tokios knygos egzistavimo sąlyga.

2017/11/27

Trudi Canavan. Baltoji žynė. Penketo amžius



Baltoji žynė: [romanas] / Trudi Canavan. - Vilnius, 2017. - 650, [2] p. - ISBN 978-609-01-2839-8

Jopštararai, kokia nesąmonė…

Viena vertus, ok, ar maža pasaulyje prirašyta nesąmonių? Viena daugiau ar mažiau, koks skirtumas. Po vampyriadų, divergenčių ir panašių perliukų antplūdžio varžytuvės, kas parašys didesnę nesąmonę, kaip ir praradusios prasmę. Ir ta „Žynė“ turinio požiūriu tikrai ne pats blogiausias variantas. Juolab, kad čia labiau ne idėjos, o jos realizavimo nevykėliškumo reikalas.

Antra vertus, ir ant romano nugarėlės, ir reklaminiuose straipsniuose, kuriuos paskui beveik pažodžiui perrašinėja knygų skaitovai blogeriai, matome kuo rimčiausias liaupses romano autorei: „T. Canavan istorija išties neįprasta. Sulaukusi 25-erių metų, ji metė darbą ir nusprendė visą dėmesį skirti rašymui. Praėjus penkeriems metams, T.Canavan jau buvo pelniusi prestižinį „Aurealis“ apdovanojimą, o pirmoji „Juodasis magas“ knyga buvo pripažinta kaip geriausias pastarojo dešimtmečio fantastikos debiutas.“ Ir taip toliau, ir panašiai.

Už ką dalinamos tos premijos? Už seklius, minimaliai išmonės reikalaujančius siužetus, iki graudumo plokščius personažus, stačiai primityvius dialogus?... Nebent. Nes pagrindiniai personažai net permiegot įtikinamai nesugeba, ką jau kalbėti apie kažką daugiau. Nes pretenzijos tai nemenkos: dievų vietininkė žemėje kovoja su galingais magais, dalyvauja neregėto mąsto politinėse intrigose, diplomatinėse misijose ir t.t. Čia toks siužetas, pretenduojanti vos ne į maginį epą. Arba į mados diktatą.

Sukau galvą dėl romano adresato – jo amžiaus, lyties, interesų... Tai priėjau prie išvados, kad yra tik viena aiškiai išsiskirianti bendra charakteristika – NEIŠRANKUS. Tai neišrankiam arba neturinčiam iš ko rinktis, galiausiai – tiesiog atsitiktiniam skaitytojui skirta knyga. Jei ji pastaruoju būdu atkeliavo į Jūsų rankas, why not, suskaitykite. Tokių romanų tikslingumas yra analogiškas, pavyzdžiui, prėsko ir pavandenijusio ligoninių maisto tikslingumui: imi vertinti ir mėgautis kokybišku naminiu maistu. 

Aj, tiesa, čia yra pirmoji trilogijos dalis. Lietuviškai jau išversta antra dalis "Paskutinė laukininė", jei dar norėtumėte to prėsko ligoninės maisto...

2017/03/24

Pakeleiviai / Passengers, 2016

Naaa... Iš esmės tai filmas, apie kurį nėra, ką pasakyti. Rimtai. Būna tokių, net ne taip jau ir retai. Tai kūriniai, kuriuose visko daug, tas viskas pakankamai geros kokybės, dramos ir dilemos čia daugiau ar mažiau gerai baigiasi, o jei ir ne taip gerai, tai prasmingai, na, žinot, deja, jis žuvo, bet ši mirtis nenuėjo veltui - kažkas tokio. Tai totalus pozityvas su kruopele pseudo iššūkių, subalansuotas teigiamam savaitgalio vakarui. Eilinis, po mėnesio pasimiršiantis, bet čia ir dabar smagiai sužiūrėtas.

Beje. Kai visai nekyla savų minčių, einu pažiūrėti, ką rašo kiti. Ojoj... Čia toks dėsningas paradoksas, kuo labiau apie filmą / knygą nėra ką pasakyti, tuo ilgesnės recenzijų paklodės. Nes tada aptariamas ne koks įsiminęs epizodas ar bendras įspūdis, bet kedenama nuo A iki Z - nuo biudžeto iki prodiuserio ir režisieriaus santykių. Netikit? Paskaitykite "Delfi kino apžvalgininko" Dariaus Lyg Ir Voitukevičiaus epą apie "Pakeleivius". Aš čia irgi epą galėčiau parašyti apie Dariaus svajonę recenzuoti filmus, net padoresnio sakinio nesugebant suregzti, bet ne apie didvyrius daina, velniai nematė. 

Žodžiu. Vaikinas kartu su 5 tūkst. pakeleivių kosminiame laive miegojo 30 metų, tada vienintelis nubudo 90-čia metelių per anksti, dar po metų pasižadino sau panelę ir... Iš esmės čia ir viskas. Jų laukė ilgas ir prabangus gyvenimas su vienu kitu lengvai įveikiamu iššūkiu, androidu barmenu ir baseinu su vaizdu į kosmoso begalybę.

Papasakojau, kaip ten iš tikrųjų buvo, o toliau kiekvienas žiūrėjęs pridės, kas jam įsiminė. Kam meilė, kad vienatvės siaubas, kam techniniai gedimai, kam gravitacijos ištiktas baseinas. Pavyzdžiui man - dievaži, kaip reta stilingi skafandrai. Ir višta. Kurių galų tokioje modernybės vizijoje vištos?..