Robert J. Sawyer. Skaičiuojantis Dievas.

Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. - Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.

Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga. Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu kategorijai geriausieji, nėra iš lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.

R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis, nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar — šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.

Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant, šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta vienoje romano apžvalgoje: Niekaip nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.

Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...

O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina lengviausiu įtikėjimo keliu, jis išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.

Beje, knygoje gausiai analizuojamos  mokslinės problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t. Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano  dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.

„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Robert Silverberg. Sienos karalijos.

Sienos karalijos : mokslinės fantastikos romanas / Robert Silverberg. - Kaunas : Eridanas, 2009. - 317, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 457). - ISBN 978-9986-97-253-2.

Antraštiniai šūkiai a la „Pasaulinis bestseleris!“ mane visada nuteikia priešiškai to bestselerio atžvilgiu. Niūri patirtis byloja, kad kuo labiau pasaulinis, tuo labiau niekinis. Bet „Sienos karalijos“ tokio skepsio nenusipelnė, priešingai — suteikė daug skaitymo malonumo. Visa tai dar keisčiau, turint minty mano nemeilę maginei fantastikai. O pastarosios knygoje gerokai daugiau nei sci-fi elementų. Pastarųjų, tiesa sakant, galėtų ir visai nebūti — šitai niekaip nenuskriaustų kūrinio.

„Sienos karalijos“ — pasakojimas apie kelionę ir asmenybės brandą. Apie atradimus ir praradimus, tikėjimą ir nusivylimą, galiausiai — susitaikymą. Iš įspūdingo Sienos kalno papėdėje įsikūrusių gyvenviečių kasmet kopti viršukalnėn išsiunčiama 40-ties jaunuolių grupė. Jų tikslas — pakartoti Pirmojo Kopėjo, neatmenamais laikais pasiekusio viršukalnę ir sutikusio ten Mokytojus–Dievus, žygį ir pargabenti į gimtąjį kaimą gerovę, t.y. naujų žinių, pamokymų, praktinių patarimų. Bėda, kad iš gausaus būrio kasmetinių kopėjų nė vienam nepavyko pakartoti Pirmojo sėkmės. Tiesa sakant, lipti į kalną — tolygu pasirašyti nuosprendį, kad niekada  nebegrįši atgal. Ir ne tik dėl kalno Karalijose slypinčių magiškų pavojų, fizinį pavidalą išdarkančios ir protą sujaukiančios Pokyčių ugnies. Lygiai taip pat sustabdyti gali viliojantys, užsimiršimą žadantys malonumai, nemirtingumo ir amžinos jaunystės apžavai. Štai šiame kontekste pagrindinis veikėjas Poilaras ir būrys jo draugų leidžiasi į kūno ir dvasios išbandymo kelią.

Romano autorius tiksliai neapibrėžia nei veiksmo laiko, nei vietos, tačiau pamažu, žingsnis po žingsnio, imi suprasti esąs svetimame pasaulyje, labai panašiame į žmogiškąjį, tačiau vis dėlto ne žmonių. Be galo subtiliai kuriamas tas veikėjų nežmogiškumas: saviti, gentinius primenantys papročiai, natūraliomis ir kasdieniškomis tapusios mistinės patirtys, netikėtos fizinės transformacijos... Ir vis dėlto pasverti, kokių — žmogiškų ar svetimeivių — bruožų veikėjai turi daugiau, sunku — jie nuolat balansuoja ant savas ir svetimas ribos.

Kaip jau minėjau, tai istorija apie dvasinę asmenybės brandą. Kartkartėmis autoriui, ypač kai kalba apie veikėjų akistatą su žmogiškąsias silpnybes imituojančiomis situacijomis, nepavyksta išvengti perdėm alegoriško, didaktinio tono. Tarsi skaitytum pamokančią pasakėčią apie gėrio ir blogio kovą. Tačiau kadangi kūrinys apskritai yra labai pasakiškas, tie pamokymai  menkai teužkliūva. O skaityti gera, tikrai.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina

Andreas Eschbach. Skaitmeninis Jėzus.

Skaitmeninis Jėzus: mokslinis fantastinis romanas / Andreas Eschbach. - Kaunas : Eridanas, 2006. - 2 kn. - ISBN 9986-97-130-6. - UDK: 830-31.

Pacituosiu anotaciją ant knygos nugarėlės: Tarptautinis bestseleris! Ši istorija prasidėjo tūkstantmečių sandūroje. Profesorius Vilfordas Smitas, jau kelis dešimtmečius atliekantis archeologinius kasinėjimus nuošaliausiose Izraelio vietovėse, suranda žmogaus griaučius, pragulėjusius kape nemažiau kaip 20 amžių. Be to, dviejuose kaukolės dantyse aptinkamos amalgamos plombos. O juk plombuoti dantis gydytojai pradėjo tik prieš kokius pusantro šimto metų! Tačiau tai tik žiedeliai. Šalia šių griaučių Stivenas Foksas, profesoriaus Vilfordo pagalbininkas, aptinka skaitmeninės SONY vaizdo kameros naudojimo instrukciją ir ją nuslepia.

Tai vienas iš tų atvejų, kai glaustoje knygos anotacijoje sutalpintas visas jos turinys: perskaitęs anotaciją, gali nebesivarginti skaityti knygos, nes  žinodamas, apie ką, gali 99,99 proc. tikslumu nuspėti kaip ir kodėl. Mokslinės fantastikos užuomina čia vargana — menama kelionė laiku. Iš esmės tai nuotykių romanas. O jei dar nepasisekė (kaip man) ir esate perskaitę D. Browno, ne pradėjusio, bet išpopuliarinusio religines intrigėles,  „Da Vinčio kodą“, telieka konstatuoti: tai to paties tipo skaitinys su visais jam būdingais elementais: atradėju profesoriumi; galingomis ir turtingomis suinteresuotomis pasaulietinėmis jėgomis; skrupulų nepripažįstančiais sąmokslininkais kunigais, bet kokia kaina siekiančiais išsaugoti paslaptį; keletu pagalbininkų funkcijas atliekančių fragmentiškų veikėjų; na, ir, žinoma, atkakliu ir neeilinės sėkmės lydimu drąsuoliu, žūtbūt pasiryžusiu išsiaiškinti tiesą. Aj, pamiršau paminėti privalomąjį drąsuolio atributą — fatališko grožio ir įžvalgaus proto ištikimąją jo palydovę. Žodžiu, visi savo vietoj, savo laiku, su savomis tipinėmis funkcijomis, atliekamomis sekundės tikslumu. Tiesa, jei reikėtų „Skaitmeninį Jėzų“ lyginti su minėtu „Kodu“, laurų vainiką vis dėlto kabinčiau A. Eschbachui: pastarasis nesiblaško po tariamas filosofijas ir neįtikinamas asmenines veikėjų dramas, kuria  paprastą ir aiškų nuotykių trilerį.

Gerumo bent tiek, kad dviejose knygose ilgainiui imantis erzinti nesibaigiantis vaiduoklių vaikymasis vainikuojamas sėkme — ieškotojai pagaliau randa trokštamą įrašą ir netgi sugeba aną peržiūrėti. Šioje vietoje A. Eschbachui spaudžiu ranką: originalumu iš kojų neišvertė, bet bent sugebėjo iki galo nenusibanalinti: pasaulio  nenusiaubė šventasis virusas. Deja, to paties negaliu pasakyti apie  epilogą „Po trejų metų“.

„Skaitmeninis Jėzus“ — kone tobulas detektyvinio veiksmo filmo scenarijus. Beje, 2002 m. jį šiam tikslui panaudojo S. Niemannas (Das Jesus Video). Bėda tik, kad pernelyg atpažįstamas, jog būtų įdomus. Na, nebent pagrindinis moteriškas vaidmuo būtų pasiūlytas kokiai A. Jolie : )

Summa summarum, iš „Skaitmeninio Jėzaus“, kaip iš prestižinių Vokietijos fantastikos premijų laimėtojo, tikėjausi daugiau. Tiesa, dera pripažinti, kad būna ir blogiau. Pvz., koks C. D. Simako „Projektas „Popiežius“. Tačiau pastarasis bent jau neabejotinai fantastinis.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Alaistair Reynolds. Bedugnės miestas.

Bedugnės miestas: mokslinis fantastikos romanas / Alaistair Reynolds. - Kaunas: Eridanas, 2006. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-97-125-X.

Chaotiško kratinio įspūdį palikusi knyga. Daugybė idėjų, kai kurios itin vykusios, tačiau, mano akimis, nė viena iki galo sėkmingai nerealizuota. Tiesa sakant, visko čia tiek daug, kad  užtektų mažiausiai trims knygoms, kurių siužetas skirtųsi kaip diena ir naktis.

O to siužeto net norėdamas lengvai nepaspoilinsi — taip viskas susipynę ir persipynę. Lengviausiai atsekama detektyvinė gija: trokšdamas keršto vienas blogiukas medžioja kitą blogiuką už tai, kad šis savo ruožtu taip pat kerštavo. Dviejose nemažos apimties knygose besitęsiančios medžioklės metu paaiškėja, kad iš tiesų blogiukų ir Blogio santykiai gana komplikuoti, o asmenybės ne tik susidvejinusios, bet ir susitrejinusios.

Negali sakyti, kad A. Reynoldsas nesumąstė nieko naujo. Tačiau geri dalykai kaip retos salelės kyšo banalybių mazuto jūroje. Pernelyg daug su kosminio masto tragizmu kontrastuojančių komikso elementų: svarbiausi veikėjai perdėm šaržuoti — stereotipiniai neįtikinamų psichologinių problemų kamuojami supermenai; savaime suprantama, kad neparmušami (kas kad neteko rankos ar kojos — bene problema aną pernakt atsiauginti?), lydimi sėkmės, kuri panašesnė ne į aklą, o į absurdišką, ir šiaip jau viskas jiems einasi kaip iš pypkės, o jei ir ne, tai tik dėl aukštesnio tikslo — šviesesnio žmonijos rytojaus.

Yra ir daugiau šablonų. Reto banalumo Žaidimo idėja: nuobodžiaujantys beširdžiai turčiai implantuoja kokiam po ranka pasitaikiusiam nelaimėliui siųstuvą, tada paleidžia aną bėgti, kur akys mato, o patys imasi jį medžioti. Toliau dar vienas topas:  dėl netikėtos nelaimės (šiuo atveju — Mišinio maro) žlunga aukštų technologijų civilizacija, nes jos pagrindas — mašinos —  nustoja deramai funkcionuoti.  Dar asmenybės nuskaitymas ir egzistavimas skaitmeniniu pavidalu, nemirtingumas ir pomirtingumas, ir t.t., ir pnš.

Jokiu būdu netvirtinu, kad pasikartojantys siužetiniai modeliai yra blogis. Tikrai ne. Jų net pasikartojančiais nederėtų vadinti, tai universalios schemos, kurių formą kūrėjas užpildo savitu turiniu. Negerumai prasideda tada, kad to savitumo nelieka. O dar prasčiau, kai ir paties turinio nesimato, tik negrabiai sukaltas rėmas.

Ir vis dėlto, nors kirba abejonė, kad romano autorius su tuo nesutiktų, gausias banalybes norėčiau nurašyti minėto komikso žanro specifikai. Priėmus pastarojo žaidimo taisykles, romaną galima vadinti pakankamai vykusiu šaudo–gaudo stilistikos kūriniu. Tikrai skaitomu ir tikrai nenuobodžiu. Tiesa, manęs tokio pobūdžio skaitiniai pernelyg nežavi, tačiau „Bedugnės mieste“ buvo ir to, kas nuoširdžiai patiko. Užvis labiausiai — antrinė, prisiminimų forma iškylanti Flotilės, kurios laivai ilgiau nei šimtmetį skraidina kolonistus apgyvendinti naujo pasaulio, ir vieno iš jos vadų Skajaus Hausmano istorija. Tikrai verta atskiro romano. Psichopato bruožų turintis Skajaus personažas  labai pagaulus, deja, neišbaigtas. Ne mažiau šauni idėja apie to paties kapitono, atskraidinusio kolonistus į pažadėtąją žemę, įkvėptą religinį judėjimą, taip pat religinių fanatikų platinamą virusą. Žodžiu, deimančiukų yra. Tebūnie nešlifuotų, paskilinėjusių, bet traukiančių akį ir teikiančių skaitymo malonumą.

Beje, knygos nugarėlė sufleruoja, esą tai geriausias kažkelintų metų sci-fi romanas Anglijoje.  Kodėl gi ne.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina 

David Brin. Išaukštinimo karas.

Išaukštinimo karas: mokslinis fantastinis romanas / David Brin. - Kaunas: Mažasis Eridanas, 1996. - (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas) - ISBN 9986-36-018-8.

1988-ųjų Hugo laimėtojas. Mano akimis, toli gražu ne pavyzdinis nominantų gretose.

Nors pati idėja įdomi: subrendusi ir kosmines keliones įvaldžiusi rasė imasi globoti bei lavinti potencialių mąstymo užuomazgų turinčią jaunesniąją rasę. Kitaip tariant, globėjai  išaukština „klientus“. Šiam reikalui pasitelkiama genų inžinerija, veislinė atranka ir kt. metodai, o visa tai virsta skola, kurią globotiniai moka patronuojančiai rasei sutartyje numatytą laiką. Taigi ugdymo sėkmės ir nesėkmės tiesiogiai susijusios su ugdytojų ekonominiu bei politiniu statusu Galaktikoje. Toks tad yra kontekstas, kuriame vystosi žmonių ambicijų ir ateivių savanaudiškumo pakurstytas konfliktas.

Taigi, idėjos realizavimas... Žiūrim, ką turim. O pirmiausia turim erdvėlaivius pilotuojančias neošimpanzes ir neodelfinus.  Pastarieji tūno šešėlyje (ir dėkui Dievui...),  užtat pirmieji...  Tebūnie nestokojantys potencialo, betgi išties perdėm  beždžioniški.  Standartiniai pobaisiai „Beždžionių planetos“ egzemplioriai.  Teatleidžia man anų gerbėjai.

Užtat apie svetimeivius skaityti gerokai įdomiau. Kai kurie iš jų net nusisekę. Berods pamintijimuose apie „Žiedinio pasaulio“ personažus jau dėsčiau nuomonę, kad ateivių išvaizdos ir fiziologinių ypatybių aprašinėjimai — slidus reikalas. Dažniausiai nenusisekę. Timbrimių ir gubru rasių atstovų aprašymai „Išaukštinimo kare“ tikrai nėra patys prasčiausi. Na, su timbrimiais rašytojas pernelyg pataikauja skaitytojui skoniui, bet ką padarysi, čia jau duoklė  negudriai intrigėlei apie žemiečio ir svetimeivės romantiškus santykius. Užtat pseudosparnuočiai gubru man tikrai patiko, nors aniems romane ir teko priešų vaidmuo.

Kas dar? Tiesa sakant, nieko. Galima, žinoma, bandyti įžvelgti visokiausių homo sapiens prigimčiai būdingų niuansų aktualizaciją, o bet tačiau — tai ne tas kūrinys, dėl kurio stalčiuje norėtųsi ieškoti padidinamojo stiklo...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina 

Connie Willis. Pasaulio pabaigos knyga.

Pasaulio pabaigos knyga: mokslinis fantastinis romanas / Connie Willis. - Kaunas : Naujasis Eridanas, 2005. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9955-10-120-2.

Pradėti, matyt, derėtų nuo to, kad fantastikos šiame į dvi knygas padalintame romane lygiai tiek, kiek C. Willis pasakojamoje istorijoje kyla rūpesčių dėl užlūžusių fiksuoto ryšio telefono tinklų. Kas kad įpusėjęs XXI a. — bene tai rimta priežastis naudotis mobiliaisiais? Šiame kontekste gerokai nublanksta tokia smulkmė kaip kelionės laiku.

Savo funkcijų neatliekantys telefonai iš esmės lemia siužeto eigą. Iš ryšio zonos dingus universiteto dekanui, jį pavaduojančio mokslininko ambicijos lemia, kad jauna panelė istorikė, apsirūpinusi lingvistiniu, istoriniu ir kultūriniu bagažu, iškeliauja į XIV a.  Oksfordą, tikėdamasi patyrinėti vietinių gyvenimo subtilybes. Panelės entuziazmas ir pavaduotojo garbėtroška nustelbia apie pavojus įspėjantį sveiką protą, kurį įkūnija gelbėtojas profesorius. O kur trumpa, ten trūksta. Pokštininkas likimas ir karščiuojantis programuotojas apsirinka vos dviem dešimtmečiais ir tyrinėtoja Oksfordo apylinkėse  išmetama 1348–aisiais. Štai čia panelės istorikės entuziazmas ima sparčiai blėsti. Čia — maras. Buboninė, pneumoninė ir dar, dievai žino, kokios rūšies Juodoji Mirtis, pasak istorinių šaltinių,  XIV a. nušienavusi nuo trečdalio iki pusės Europos gyventojų. Tiesa, dievai gal ir nežino, dievai tuo metu apskritai atostogavo ir į juo besikreipiantiems paliko atostogų autoatsakiklį. Ir panelę istorikę, paskiepytą nuo visų įmanomų užkrečiamų ligų ir dėl erdvėlaikio kontinuumo savisaugos paradokso negalinčią niekaip pakeisti pasmerktųjų lemties.

„Pasaulio pabaigos knygoje“ esama kažko, kas turi potencialą sukrėsti. Ar bent krestelėti. Besimezgantys artumo santykiai tarp žmonių, kuriuos paženklina neišvengiama mirtis. Tiek XXI-ame a., tiek XIV-ame a. Ne, tikslingo žiaurumo ar bauginančio mirties aprašinėjimo čia nėra. Autorė  pasirenka  iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastesnę, bet, mano akimis, teisingesnę taktiką: metodišką mirčių konstatavimo strategiją.  Miršta vienuolis. Taip. Ūkvedys. Ką gi... Pastarojo šeimyna. Senoji ponia. Mylimiausia mergaitė. Taip, dar keletas vaikiukų. Kas liko?  Mhm, dar kunigas. Taip, mirs ir jis. Mirs visi. Mirs. Mirė. Psichologizmui ar hiperbolizuotam išgyvenimui šiomis aplinkybėmis nedaug telieka vietos, o ar dėl autorės užmačių, ar dėl gebėjimų stokos taip nutinka — kitas klausimas. Kaip ten bebūtų, pastarųjų nepasigedau.

Vienas didžiausių romano trūkumų — itin schematiški veikėjų (gal tik išskyrus vaikų) charakteriai, o veikiančiųjų viduramžiuose — dar ir statiški. Bet apskritai „Pasaulio pabaigos knyga“ duos tiek, kiek pasiimsi, todėl ir jos vertinimas labai subjektyvus. Mane ji inspiravo atidžiau pasidomėti aprašomu viduramžių periodu, pusę nakties prasėdėjau su skaitiniais apie maro pandemijų Europoje istoriją. Galiausiai, tai buvo viena tų knygų, kurią užvertus kilo klausimas: kas čia svarbiausia? Mano atsakymas — bendrystė. Bendrystė, kurios esmė ne artimo meilė, bet pirmiau visko — įsipareigojimas tam greta esančiam. Gyvam ir mirusiam. Net jei viskas, ką gali padaryti — tik (net!) varpo dūžiais palydėti išeinantįjį anapusybėn.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina
Naikintina 

Neil Gaiman. Amerikos dievai.

Amerikos dievai: romanas / Neil Gaiman. – Kaunas: Eridanas, 2004. – 415, [1] p. – ISBN 9986–97–101–2. 

„Amerikos dievai“ – romano pavadinimas talpina savy visą siužeto esmę: tai istorija apie daugybę Amerikos ir keletą amerikoniškų dievų. Daugiau siužeto įmantrybių lyg ir nesama. Bet kadangi tų dievų gyvas galas ir visi anie su savomis keistenybėmis bei polinkiais, – pasakojimas spalvingas ir dinamiškas. Ne veiksmo, o vyksmo prasme. 

 

O Amerikoje – taip kaip Amerikoje.  

America! America!

God shed His grace on thee,

And crown thy good with brotherhood

From sea to shining sea!

<...>

America! America!

God mend thine ev'ry flaw,

Confirm thy soul in self–control,

Thy liberty in law.

<...>

America! America!

May God thy gold refine

Till all success be nobleness,

And ev'ry gain divine.

(„America the Beautiful“, Katharine Lee Bates) 

Kokie tie Amerikos dievai? Emigrantai, suprantama, kaipgi kitaip. Paimkime būrelį šabloniškai įsivaizduojamų Amerikos emigrantų vidutinybių, keletą sparčiu žingsniu degradavimo link žingsniuojančių padugnių, idant nebūtume apkaltinti diskriminacija – vieną kitą spalvotąjį,  nesiafišuojantį gėjų, išmanią prostitutę ir, žinoma, kontraversišką sėkmės džentelmeną. Dabar pavadinkime anuos dievais, išbarstykime po valstijas, įdarbinkime taksistais ar laidotuvių biure ir – vualia! – turime Amerikos dievų panteoną. 

Tasai panteonas, būtina paminėti, problematiškas. Dievai apskritai yra sunkiai perprantama publika. Dar sunkiau sugyvenama. O kad nuodėmingesnė už nuodėmingiausią eilinį mirtingąjį – šitą žinome dar  nuo spalvingų antikos Olimpo laikų. Negana to, mėgsta keliaklupsčiavimą, aukų atnašavimą, ritualus ir kitą smulkmę, kuri – bene naujiena? – yra anų funkcionavimo pagrindas. Nūnai, bedievių amžiuje, tasai pagrindas kaip reikiant siūbuoja. Dievai puola į isteriją, šizofreniją, alkoholizmą ir kitokio pobūdžio savidestrukcijos elementus. O kai iš po kompiuterio klaviatūros ir žydrojo TV ekrano ima lįsti naujosiomis dievybėmis pasivadinusios pamėklės, senųjų dievų kariauna išsiruošia į žygį. Prieš ką? Štai kur klausimas... Hamletiškasis būti ar nebūti čia netiks. Užtat Makiavelio skaldyk ir valdyk  – jau arčiau tiesos. Dievai juk apsukrūs. Ir kerštingi. 

N. Gaimanas dėlioja multikultūrinę dievų mozaiką multikultūrinėje amerikietiškoje mišrainėje, skirtoje anaiptol ne gurmano skoniui. Ir dėlioja, mano akimis, labai vykusiai, negailėdama prieskonių: nesaikingas žiupsnis aitriosios paprikos, perviršius cukranendrių cukraus, pusė pakelio „Vegetos“...  Rezultatas – pritaikytas universaliam skoniui. Jei norisi sukrėtimų – tokio šiurpaus zombio, kokiu tapo pagrindinio veikėjo žmona, man dar neteko sutikti (tfu tfu tfu); jei mistikos – šį poreikį patenkins mitologinis kontekstas; detektyvo – puiki mažo miestelio vaikžudžio istorija; jei intrigų – užsimaskavęs skandinavų dievas apšvarins banką... Žodžiu, visko daug, tik rinkis, juk čia – Amerika. 

Nepamenu kur, nepamenu kada, skaičiau įsiminusį komentarą apie visai neseniai Lietuvoje viešėjusią Laną del Ray: esą ji – jos muzika ir tos muzikos įvaizdinimas – įkūnija pačią Ameriką. When i look at her... She is a real american women. Tą patį man norisi kalbėti apie „Amerikos dievus“, sudievinančius ir nudievinančius.