Lawrence Watt-Evans. Tamsiosios pusės miestas

Tamsiosios pusės miestas: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Lawrence Watt-Evans. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2003. - 252, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 285). - ISBN 9955-10-070-2.

Jau po 50-ties Lawrence Watt-Evans  „Tamsiosios pusės miesto“ puslapių perpratau, ką taip labai primena romano autoriaus pasakojimo stilius — ogi einamą lenkų detektyvų rašytoją Joanną Chmielewską (et, dargi nuotaika pašlijo, mat, tikslinantis rašytojos pavardės rašybą Wikipedijoje, paaiškėjo, kad anoji vos prieš pora mėnesių Anapilin iškeliavo...). Tas panašumo pojūtis vis stiprėjo, o bendras įspūdis liko kone identiškas. Tai reiškia — dviprasmis. Čia reikia daryti aiškinamąjį ekskursą.

John Norman. Goro planeta

Goro planeta: mokslinės fantastikos romanas / John Norman. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2011. - 319, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 485). - ISBN 978-9955-10-154-3.

Perskaičius tokias knygas kaip „Goro planeta“,  kaskart kilsteli galvą skeptiškoji mano prigimties pusė: esą, žiū, jei jau toookiooos rašliavos dienos šviesą išvysta, negana to — verčiamos į n+1 kalbą, tai bene negalėtum ir Tu panašių nesusipratimų pasaulin paleisti?

Saugumas negarantuojamas / Safety Not Guaranteed (2012)

Filmas pristatomas kaip komedija ir romantinė drama. Lygiai taip pat galėtų būti priskirtas sci–fi kategorijai, mat komedijos čia tiek pat, kiek ir mokslinės fantastikos. Kitais žodžiais tariant — ogi nei kiek. Joks čia priekaištas, konstatuoju faktą.

Hal Clement. Ekspedicija „Trauka“

Ekspedicija „Trauka“: mokslinis fantastinis romanas / Hal Clement. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 217, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 186). - ISBN 9986-950-73-2.

Kažkur Visatoje, už daugybės šviesmečių nuo mūsų Saulės, aplinkui Belno žvaigždę skrieja Mesklino planeta. Ji daug didesnė ir masyvesnė už bet kurią Saulės sistemos planetą, tad traukos jėga jos poliuose net septynis šimtus kartų viršija žemiškąją. Ir visgi joje taip pat egzistuoja flora bet fauna, ir netgi protinga gyvybė...

Europa / Europa Report (2013)

Lietuviški portalai filmo pavadinimą „Europa Report“ verčia tiesiog „Europa“. 

„Europa“ ilgokai buvo mano akiratyje, bet vis neradau tinkamos progos / nuotaikos peržiūrėti. Nors treileris viliojo, tačiau šiek tiek atgrasė filmavimo būdas (esą veiksmą filmuoja kameros, įrengtos erdvėlaivyje ir astronautų skafandruose), keliantis asociacijų su mažabiudžetėmis nevykėliškomis raganų medžioklės istorijomis. Galiausiai, matyt, nuojauta sufleravo, kad šiam filmui reikia patogių, susikaupti leidžiančių aplinkybių. Kai pagaliau tokios susiklostė — patyriau kuo tikriausią atradimą. „Europa“ — vienareikšmiškai geriausias metų (ir apskritai vienas iš geriausių visų laikų) sci–fi filmas.

Sergej Lukjanenko. Genomas

Genomas: mokslinis fantastinis romanas / Sergej Lukjanenko. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2005. - 317, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 343). - ISBN 9955-10-134-2.

Mano simpatijas Sergejus Lukjanenko užkariavo daugiau nei prieš dešimtmetį, vieną kaitrią vasaros naktį, kai iki aušros nieku gyvu negalėjau iš rankų paleisti „Atspindžių labirinto“. Dar ir šiandien užplūsta jaudulio banga, prisiminus to skaitinio sukeltus įspūdžius. Beje, drįstu manyti, kad man pritartų daugelis rašytojo gerbėjų — tai buvo kažkas tooookio! Kad S. L. turi talentą kurti nuotykinę fantastiką — nekyla jokių abejonių. To talento neužgožia net ir neretai apninkąs kūrinių tiražavimo įspūdis. Įtaigus ir sklandus pasakojimas, pagaulūs charakteriai, ne visada nuspėjami siužeto vingiai — visa tai ir prasčiausias rašliavas ištempia iki skaitytinų lygio. O jeigu dar palygintume su kokiu L. Nivenu ar R. Zelazny (teatleidžia man jų gerbėjai) — S. L. anuos visa galva pranoksta.

Paskutinės dienos Marse / The Last Days on Mars (2013)

Taigi, Marsas. Marsas iš esmės visada yra gerai. Su sąlyga, jei jo yra daugiau, nei vien tik planetos vardas filmo pavadinime. Filme „Paskutinės  dienos  Marse“ (beje, lietuviškame filmo pavadinimo vertime dominuoja vienaskaitos variantas „Paskutinė diena Marse“, kuris pagal turinį lyg ir tikslesnis) vis dėlto dėmesys nukreiptas į paskutines dienas, o ne į Marsą.

Iki pirmo lavono atsiradimo — ekrane viskas pakankamai sklandu. Pavargę astronautai–mokslininkai, kurie skaičiuoja paskutines misijos Marse valandas; irzulys dėl nevaisingų pastangų atlikti kokį lemtingą atradimą, amžiams įrašysiantį atradėjo vardą šlovingos istorijos puslapiuose; rausvai gelsvas Marso kraštovaizdis su viena kita audra; praktiški skafandrai, sėkmingai apsaugantys nuo radiacijos... Žodžiu, tinkamas įvadas, tinkama nuotaika, tinkami dialogai ir dar tinkamesnė vaidyba. O tada...  Atsiranda lavonas. Ir reikalai akimirksniu pašlyja. Kas be ko, retas lavonas įneša gyvųjų pasaulin harmonijos ir pozityvo, bet negyvėliai Marse — išskirtinai reto bjaurumo reiškinys.

Eliziejus / Elysium (2013)

„Eliziejus“  žiūrėtinas dėl trijų priežasčių.

Pirmoji — tai filmas su sci–fi žyme.

Antroji — filmo režisierius iš PAR Neillas Blomkampas. Kodėl režisierius ir kuo čia dėta PAR? Ogi būtent N. Blomkampas režisavo „9-ąjį rajoną“, kurio veiksmas vyko išblukusiuose Johanesburgo priemiesčiuose. Nors šio filmo nieku gyvu neapibūdinčiau kaip patikusio, bet kad įsiminė — neabejotinai. Žodžiu, „9-tasis rajonas“ galėjo būti vertinamas kaip vykęs debiutas, leidžiantis tikėtis malonių staigmenų iš režisieriaus ateityje. Į „Eliziejų“ nukreiptus lūkesčius dar sustiprino pavardės aktorių sąraše: Jodie Foster ir mano simpatijų laureatas Mattas Damonas.

Kaubojai ir ateiviai / Cowboys & Aliens (2011)

Tokį šmaikštų, šmaikštų filmą vakar  žiūrėjau — „Kaubojai ir ateiviai“.  

Nžn, kaip jis pro mano akis prasprūdo savo debiuto metu, anyway — į Danielio Creigo torsą pasižiūrėti pavėlavau tik trejus metus. Danielis, žinoma, pats savaime didingas reginys: tamsusis titanas — rūstus kaip požemių dievas, gajus kaip Silvestro Stalonės Rembo, kupinas sielą kraujuoti verčiančios ištikimybės. Kad banditas, tai smulkmena. Negi tikro vyro įvaizdis derėtų su kokia ūkininko profesija? O štai plėšikų gaujos vadeiva, metęs savo versliuką dėl meilės exprostitutei — čia jau visai kita kategorija, visai kita...

Geležinės durys / Iron Doors (2010)

Ar maža pasaulyje prikurta nesąmonių, kad derėtų stebėtis dar viena iš jų?

„Geležinių durų“ siužetas — scenaristų fantazijos topas. Sakyčiau, net archetipas, mat kažin ar nors vienas save gerbiantis kino kūrėjas bent kartą per karjerą nėra nusviedęs savo herojaus nežinia kur, nežinia kada, nežinia kodėl. Kodėl gi Stephenas Manuelis turėtų būti išimtis?

Tess Gerritsen. Gravitacija

Gravitacija: [romanas] / Tess Gerritsen. - Kaunas: Jotema, [2011]. - 366, [2] p. - ISBN 978-9955-13-303-2.

Taip jau nutiko, kad praėjusią savaitę patyriau tikrą gravitacijos perkrovą. Prieš keletą dienų pasidalinau įspūdžiais apie A. Cuarono režisuotą plačiai išreklamuotą „Gravitaciją“ (Gravity). Bet nutylėjau, kad šitai buvo jau antroji „Gravitacija“ per tris dienas: prieš filmo peržiūrą skubėjau perskaityti Tess Gerristen to paties pavadinimo romaną, mat nė neabejojau, kad pavadinimų sutaptis nėra atsitiktinė ir filmas turįs būti romano ekranizacija. Klydau.

Gravitacija / Gravity (2013)

Yra toks dalykas kaip nuspėjamumo dėsningumas. Pamenu, studijų metais iš Sankt Peterburgo atvykusi jaunutė rusakalbė lektorė dėstė tobulas psicholingvistikos paskaitas. Viena iš pirmųjų nuspėjamumo iliustracijų buvo paprastutis eksperimentas: reikėjo akimirksniu nesusimąstant užrašyti kilusią asociaciją — „atsaką“ į jos pateiktą žodį. Apibendrinus rezultatus, paaiškėjo, kad  kone absoliuti dauguma į žodį žolė atsakė žalia, dangus buvo mėlynas, o tortas — skanus.

Nežinoma planeta / K-Pax (2001)

Noriu pakalbėti apie „K-Pax“ arba „Nežinomą planetą“ — tokiu pavadinimu filmas pristatytas Lietuvoje. Įvyko šitai gūdžiais 2001-aisiais, jokia čia ne naujovė. Prieš keletą dienų sugalvojau peržiūrėti jį iš naujo ir konstatuoju, kad yra priskirtinas prie vertybių kategorijos.

Dmitry Glukhovsky. Metro 2034.

Metro 2034 : [romanas] / Dmitry Glukhovsky. - [Vilnius] : Novelita, [2012]. - 284, [1] p. - ISBN 978-609-95436-2-8.

Vos perskaičiau „Metro 2034“, išvažiavom ilgų atostogų, taigi beveik mėnesis jau praėjo. Viena vertus, gerai — susigulėjo įspūdžiai, nes pirmomis dienomis tikrai daug epizodų „sugrįždavo“, minčių įvairių kilo. Kita vertus, tai buvo ir siužeto laikymosi atmintyje patikrinimas ir, reikia pastebėti, išbandymo ilgaamžiškumu kai kurie epizodai neišlaikytų. Tačiau bendras įspūdis išliko ryškus ir jis pozityvus. Taigi, truputis pastebėjimų.

Alan Dean Foster. Galingųjų palikimas.

Galingųjų palikimas: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Alan Dean Foster. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 239, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 177). - ISBN 9986-950-66-X.

Romanas labai kuklutis, vos 180 psl. Pasakojimas baigiasi vos pasiekęs kulminaciją. Na, būna tokių istorijų, vienos pretenduoja tapti stimulu skaitytojo vaizduotei skleistis, kitos su užuominomis į tęsinį. Toks yra ir „Galingųjų palikimas“ — antroji iš n+1 pasakojimo apie Flinksą knyga. Tai paaiškina fragmentišką pasakojimo pobūdį — viena detalė spalvingoje mozaikoje. Deja, ši detalė, matyt, ne centrinė, iš periferijos, kur spalvos blankesnės. Betgi ir tokių reikia.

Nepėsčias (o tai reiškia — dalinis telepatas) jaunuolis Flinksas beveik atsitiktinai įsivelia į su nežemiškomis technologijomis susijusį nuotykį ir, spalvingos kompanijos lydimas, iškeliauja ieškoti svetimeivių artefakto. Pastarąjį radęs įgyja neįtikėtinų galių ir... Istorijos pabaiga.

Negaliu sakyti, kad pasakojimas prastas. Dargi priešingai, „sukaltas“ pagal klasikinį einamų skaitinių šabloną: geri veikėjai vs blogi veikėjai / turtuolis vs vargšas / žmogus vs svetimeivis / ištikimas svetimeivis vs niekšas žmogus / nuoširdi dvasinga įsimylėjėlė vs klastinga tuštutė barakuda /  ir t.t. vs ir pnš. Ką jau ką, o plaktuko, vinių ir tipinių schemų paskirtį A. D. Fosteris įvaldęs  nepriekaištingai.

Kalbant apie pasakojimo stilių — nėra išskirtinai peiktinas. Apskritai romaną dalinčiau į du lygmenis: vykusį ir nevykėlišką.  Pastarajam priklauso viskas, kas susiję su žmonių santykiais, bado akis tos klišės, bado. Bet kad galutinai ir beviltiškai viskas banalu — irgi negalima sakyti. Čia tas kitas lygmuo, kada skaityti netgi įdomu, pvz. Plaštakės planetos aprašymai. Tačiau viską gadina dialogai: pernelyg ilgi, pernelyg monotoniški, pernelyg dirbtiniai, tebūnie ir prikaišioti įterpinių ir dalelyčių. Tai vienas iš tų atvejų, kada prireikus papasakoti priešistorę, autorius neranda jokio kito būdo, kaip tik patogiai pasodinti vieną iš savo veikėjų, kuris likusiesiems turi skaityti paskaitas apie tai, kaip ten viskas buvo.

Kai Vikipedijoje pasitikslinau pono A. D. Fosterio produktyvumą — ką gi, to pavydėtų net Onorė de Balzakas, savo laiku buvęs produktyvaus produkto masėms simboliu. Vis tik, manau, kad tai nėra mano pažinties su A. D. Fosteriu pabaiga, reikėtų jį dar pakedenti...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti trys apsakymai. Du iš jų R. Sheckley: „Šalin rankas“ ir „Minties kvapas“. Juose plėtojama įprastinė R. Shekley apsakymams būdinga tema — svetimeivių svetimumas.  Dalykas įdomus, tik kad labai jau vaikiškai pateiktas.

Kitas pasakymas — „Vėrinys“. Pasakiška mokslinė fantastika nuostabiu U. Le Guin stiliumi.

Roger Zelazny. Numirti Italbare.

Numirti Italbare: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymai / Roger Zelazny. - Kaunas : Eridanas, 2001. - 233, [2] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; 210). - ISBN 9955-10-000-1.

Visai neseniai aprašiau savo įspūdžius, kurie kilo perskaičius R. Zelazny „Mirusiųjų salą“. Anie buvo ne patys (švelniai tariant) pozityviausi, ypač turint minty autoriui skiriamas skaitytojų ir apžvalgininkų liaupses. Nepaisant to, išsikėliau sau uždavinį perskaityti dar bent vieną R. Zelazny kūrinį, idant įsitikinčiau, jog tai — ne mano skonio autorius.

Sprendimas buvo teisingas. „Numirti Italbare“ nėra mokslinės fantastikos šedevras, bet tai gera knyga. Tiksliau — įdomi. Įdomumas ir gerumas, kaip rodo patirtis, nėra tapačios kategorijos. Štai kad C. Willis „Pasaulio pabaigos knyga“ — įdomybių ten labai jau maža, siužetas daugiau nei nuspėjamas, bet, nepaisant to, mano akimis, tai vertas dėmesio kūrinys. Grįžtant prie „Italbaro“, šio romano stiprioji pusė būtent ir yra intriga. Kokių nors filosofijos, psichologijos gelmių čia neprikaišiota. Prisimenant „Mirusiųjų salą“, norisi pridurti: ir dėkui Dievui. Knygą skaityti tiesiog įdomu, versti lapą po lapo skatina smalsumas: o kaip ten bus toliau? O to visai pakanka maloniam vakaro leidimui.

Romane pasakojama unikalių savybių turinčio žmogaus istorija: jis serga visomis įmanomomis Galaktikos ligomis, bet tuo pat metu ir sugeba jas išgydyti. Pasklidus garsui apie mirtinų ligų platintoją, pastaruoju dėl skirtingų priežasčių susidomi ir į paieškas leidžiasi net keletas asmenų. Na, o tada prasideda telepatijos, dievų apreiškimai, kosminis terorizmas ir pnš. Bet tokios pasakaitės, skirtingai nei „Mirusiųjų saloje“, kur kas sėkmingiau įsilieja į bendrą kontekstą ir tikrai nepalieka ištraukos iš naktinio skautų konkurso „Sukurkime pasaką prie Joninių laužo“ įspūdžio. Beje, šiame romane taip pat yra užuominų apie XXXII amžiaus pypkių versliuką, tačiau šįkart anas neatrodo toks alogiškas. O gal tiesiog apsipratau su R. Zelazny stiliumi?

Paradoksalu, tačiau nesėkminga pažinties su R. Zelazny pradžia pravertė: „Italbare“, kaip jau užsiminiau, galima rasti nemažai siužetinių detalių iš „Mirusiųjų salos“, taip pat pasirodo ir vienas iš svarbesnių personažų.  Iš ankstesnių skaitymų turima informacija gerokai praplečia kontekstą, ypač tai pasakytina apie su dievybėmis susijusius reikalus. Tikėtina, kad be išankstinių žinių „Italbaras“ būtų palikęs skurdesnį įspūdį.

Be įdomios siužetinės linijos dar patiko gyvi dialogai, kurių šiaip jau gerokai daugiau negu daug. Patrauklus mažojo telepato svetimeivio paveikslas. Apskritai veikėjai gana įvairūs, spalvingi, su užuominomis į asmenybes. Sakau „su užuominomis“, nes beveik visus juos tariamai ištinkantis psichologinis virsmas labai jau neįtikinamas, lyg burtų lazdele mostelėjus. Tačiau autorius orientuojasi į nuotykių žanrą, o ne psichoanalizę. Bent jau to tikiuosi, antraip tekstų konstatuoti, kad jį ištiko nesėkmė.

Reziumuojant: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik norint iki gero prieiti, reikia šiek tiek pastangų. Mano atveju jos pasiteisino.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Kartu su romanu knygoje išspausdinti du apsakymai: D. Brin „Pavėlavusieji“ ir R. Sheckley „Kur dar nebuvo įžengęs žmogus“. Pirmasis vertas dėmesio. Antrasis, nors R. Sheckley romaną „Korporacija „Nemirtingumas“ miniu geru žodžiu, visiškai niekinis.

Vernon Vinge. Liepsnojančios gelmės.

Liepsnojančios gelmės: mokslinis fantastinis romanas / Vernon Vinge. - Kaunas: Eridanas, 1998. - 2 kn. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas). - ISBN 9986-486-68-8.

Jeigu pažintis su V. Vinge būtų užsibaigusi romanais „Gelmė danguje“ ir „Kur baigiasi vaivorykštė“, matyt, sakyčiau, kad tai talentingas mokslinės fantastikos autorius. Tačiau po „Liepsnojančių gelmių“ persigalvojau — jis ne šiaip talentingas, o be galo, be krašto talentingas, nuostabus, išmanus, intelektualus... Žodžiu, visapusiškai atitinkąs mano skonį ir lūkesčius, kylančius imant sci–fi skaitinius.

Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas: kelios siužetinės linijos, gausybė pirmo plano ir antraeilių veikėjų, nestinga su pagrindine tema menkai tesusijusių pasakojimo gijų, kurias silpnumo akimirką knieti tiesiog praversti. Norint visas detales užfiksuoti, įsiminti ir įžvelgti jų tarpusavio ryšį, skaityti tenka atidžiai ir susikaupus. O kartkartėmis netgi grįžtelti atgal. Taigi skaitymas virsta intelektinių pastangų reikalaujančia veikla. Pridurčiau — iššūkiu, ilgainiui pradedančiu teikti malonumą.

Dėl minėtų priežasčių, t. y. polifoniško stiliaus, sudėtinga glaustai suformuluoti turinio anotaciją ar dviem sakiniais papasakoti, apie ką ši knyga. Vertinu tai kaip romano privalumą ir, atsižvelgiant į apimtį bei turinį, kaip pagrįstas pretenzijas į epo žanrą (ypač turint minty sąlygišką tęsinį „Gelmė danguje“). Tai savotiškas mokslinės problemos, kosminės odisėjos ir svetimeivių civilizacijos kokteilis,  pagardintas šlakeliu detektyvo. Pernelyg sodraus skonio, kad  būtų geriamas dideliais gurkšniais.

Pirmiausia, kas įsimena perskaičius „Liepsnojančias gelmes“, — idėjų originalumas. Šiandien būti novatorišku kuriant mokslinę fantastiką, manau, sunkiau nei sunku. V. Vinge sėkmingai žongliruoja subtiliais Visatos dėsniais, joje klestinčių civilizacijų evoliucijos specifika, technologiniais niuansais ir kitomis mokslinėmis–fantastinėmis idėjomis.

Ypač, mano akimis, vykę svetimų civilizacijų atstovų personažai, pavyzdžiui, tuntai: tai grupinę sąmonę turintys bet kartu ir individualybėmis išliekantys svetimeiviai. V. Vinge įtikinamai aprašo jų fiziologines ypatybes, kuria puikius psichologinius charakterius–asmenybes, atskleidžia specifinę politinę, socialinę tuntų visuomenės sandarą. Tiesa, dera pastebėti, kad pagrindiniai žmogiškieji personažai taip pat kuriami ne mažiau kruopščiai, vengiant statiškumo, o svarbiausia — nesiekiant anų paversti skaitytojų numylėtiniais.

V. Vinge sulaukia kritikos už smulkmeniškumą. Taip, jo esama. Bet pernelyg detalūs neesminių dalykų aprašymai „Liepsnojančiose gelmėse“, skirtingai nei romane „Kur baigiasi vaivorykštė“, nekliuvo. Bent jau ne tiek, kad erzintų.

Verdiktas: „Liepsnojančios gelmės“ neabejotinai mokslinės fantastikos gurmanams skirtas  kūrinys. Netvirtinu, kad patiks išskirtinai intelektualiam skaitytojui — skonis juk subtilus dalykas. Be to, romanas toks įvairialypis,  jog, tikėtina, kiekvienas čia gali susirasti kažką sau tinkamo.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Stephen L. Burns. Kūnas ir sidabras.

Kūnas ir sidabras: mokslinis fantastinis romanas / Stephen L. Burns. - Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. - 287, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 248). - ISBN 9955-10-039-7.

Teigiu, kad kūrinio pavadinimas bent iš dalies atspindi jo vertę. Ta vertė apima daug nelygiaverčių kintamųjų: žanras, tematika, tikslinė auditorija, įspūdis, nuojauta...  Ir visai ne tokia jau paika ši išankstinė projekcija, juolab, kad liaudies išmintis štai keletą šimtmečių byloja: sutinka pagal rūbą, palydi pagal protą. Kalbant apie Eridano produkciją — jau senokai išmokau nematyti knygų viršelių (ir vis dėlto — koks idiotas anuos šitiek metų paišė/parinko?, koks kvailys vadybininkas laimino?). Belieka koncentruotis į kūrinio pavadinimą. Ne, kategoriškumu nespinduliuoju, visada esama išimčių (ar išimtis nepatvirtina taisyklės? — dar vienas išminties perliukas), ypač, kai kalbama apie grožinę literatūrą ir jos subtilybes. Tačiau būkime teisingi: kūno ir sidabro derinys bent jau iš pirmo žvilgsnio nėra daug žadantis.

Vis dėlto užkibau. Mat prisiskaičiau komentarų, kokia tai nuostabi knyga, nerealiai gera, neatsiplėšiamai įtraukianti, humanistinės fantastikos pavyzdys ir t.t., ir pnš. Ogi mano varpinėje varpai skambina kitą melodiją. Negali sakyti, romanas skaitomas, bet Amžiaus Šedevru  vadinti nesiryžčiau.  Dargi ir dėl Metų Šedevro titulo suabejočiau.

Kūrinyje derinami fantastiški nuotykiai ir asmeninė drama. Pagrindinis romano veikėjas — bergmaniškasis chirurgas Maršis. Bergmaniškasis — tai  reiškia, kad anam jo paties sutikimu nuo alkūnių amputuotos rankos, idant be chirurginių instrumentų galėtų gydyti pacientus vien fantomo galia. Pažangu, patikima, deja, pernelyg radikalu, todėl Maršis tampa savotišku atstumtuoju tarp Hipokrato priesaiką davusių kolegų. Negana to, metalinio glėbio neištvėrusi jį meta mylimoji. Taigi ponas chirurgas iš savigailos įklimpsta į tokį alkoholizmo liūną, kurio galėtų pavydėti netgi ištvermingiausieji E. M. Remarko personažai. 

Kai jau pakankamai atskleidžia herojaus dvasines kančias (na, neįtikino jos manęs, neįtikino...) ir stipriųjų gėrimų pasirinkimą, autorius, matyt, nusprendžia, kad reikia anam užžiebti šviesą tunelio gale, t.y. supažindina su demonišką blogį įkūnijančiu paliegusiu senioku ir lengvai pamišusia jo asistente. Finalas vertas meksikietiškos muilo operos. Kadangi veikėjai romane tik dviejų rūšių — niekšai ir tauriaširdžiai —, dėl atlygio pasirinkimo sunkumų nekyla: piktadariai nubausti, kenčiantiesiems atlyginta, didvyriai apdovanojami šlove ir nuotaka.

Mano asmeninėje vertinimo skalėje šis kūrinys atsiduria ko gero blogiausioje pozicijoje: tarp lengvai pamirštamų skaitinių. Nei ypač  pagaulus, nei itin prastas; nei žadinantis smalsumą, nei keliantis nuobodulį; nei įtraukiantis, nei erzinantis... Žodžiu, absoliuti vidutinybė. Antra vertus, argi ne ant vidutinybių ir laikosi pasaulis...

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina 

Roger Zelazny. Mirusiųjų sala.

Mirusiųjų sala: mokslinis fantastinis romanas ir apsakymas / Roger Zelazny. - Kaunas: Eridanas [i.e. Naujasis Eridanas], 2000. - 232, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 187). - ISBN 9986-950-76-7.

Iš www.rašyk.lt svetainės: Roger Zelazny atstovavo Mokslinės Fantastikos (Science Fiction) rašytojų grupei, pasivadinusiai „Naujoji banga“ (New Wave). Jos tikslas buvo priversti žmones žiūrėti į mokslinę fantastiką kaip į rimtą literatūrinę srovę. Jie bandė gilintis į žmogaus psichologinę pusę iškeldami klausimą: kodėl jis taip padarė, o ne kaip.

Ką aš galiu pasakyti... Mano akimis, tokie kūriniai, kaip „Mirusiųjų sala“, mokslinę fantastiką diskredituoja, o ne skatina į ją žiūrėti „kaip į rimtą literatūrinę srovę“.

Neradau nei psichologizmo (nebent prie jo pridėtume priešdėlį pseudo), nei bent kiek solidesnės minties. Tiesa, fantazijos čia nors vežimu vežk: ir planetos kuriamos, ir pypkių prekyba XXXII–ajame amžiuje klesti, ir Dievai į eilinius mirtinguosius įsikūnija, ir vyriškiai grimuojasi ar persidažo plaukus, ir dar daugybė panašaus tipo kliedesių, kuriuos išties fantazija vadinti galima. Tačiau fantastika — neapsiverčia liežuvis.  

Viltį, kad knyga pateisins lūkesčius, praradau, kai perskaičiau autoriaus, „pelnytai vadinamo vienu iš intelektualiausių fantastikos rašytojų pasaulyje“, pasamprotavimus apie pinigus. Bene ryškiausias „perliukas“ — Galaktikos turtingųjų chart‘as. Primenu, veiksmas vyksta XXXII a.:

Aš galėčiau pasiaukoti ir gyventi savo vardu, bet šitai labai nepatogu, kadangi priklausau pirmajai šimtinei turtingiausių Galaktikos žmonių (pagal paskutinį reitingą aš užimu 87–ą vietą, bet lygiai taip pat sėkmingai galėčiau atsidurti 86–oje arba 88-oje), ir iš manęs visuomet kam nors ko nors reikia. <...> Beje, Bilas Beineris — keturiasdešimt ketvirtas iš pačių turtingiausių galaktikos žmonių. Ne kiekvieną dieną tenka vakarieniauti su tokiais klestinčiais verteivomis.

Kuo R. Zelazny „Mirusiųjų sala“ gali patraukti skaitytoją? Velniai žino. Gal pataikavimu supuvusio kapitalizmo priešininkams ir laisvadvasiams hipiams patraukliais populistiniais komentarais:  

Taigi patraukiau toliau ir atvykęs į reikalingą vietą perdaviau aeroroges uniformuotam žmogui, kuris atsiduria visur, kur tik pasirodau. Jis šypsodamasis atidaro prieš mane duris (ką ir pats galėčiau padaryti), paduoda man nereikalingą rankšluostį, kiša aplanką su dokumentais, kurių neketinau studijuoti, —  ir visa tai darydamas, paslaugiai palinkęs, juosmens lygyje laiko sulenktą per alkūnę dešinę ranką. Jis ją atlenkia tiesdamas delną tik suskambėjus monetoms arba sušlamėjus kupiūroms, kad nedelsiant galėtų paslėpti grobį savo bedugnėse kišenėse. Uniformuotas žmogus sekioja įkandin jau daugelį šimtmečių, bet mane siutina ne jo uniforma, bet dirbtinė šypsena jo veide, kuri nušvinta tiktai suskambus niekingam metalui.

<...>

Na ir kas, jei gausiu galą? Dėl ko aš gyvenu? Kad skaniai valgyčiau ir saldžiai miegočiau? Voliočiausi su samdytomis kekšėmis? Ir koks gi esu idiotas! Anksčiau ar vėliau Tokijo įlanka praris mus visus ir mane taip pat, nepaisant visko. Jau geriau žūti pakeliui į garbingą tikslą, nei vegetuoti, kol kas nors išras būdą, kaip mane pribaigti lovoje.

Gal tokie ir panašūs pseudofilosofavimai ir gali patikti riboto skonio skaitytojui, bet bent kiek labiau praprusęs  konstatuos diletantizmą.

Tiesa, paėmiau dar vieną R. Zelazny romaną „Numirti Italbare“. Juk ką gali žinoti, gal „Mirusiųjų sala“ pasirodys besąs menkavertis genijaus kūrybos nesusipratimas. Patikrinsiu.

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina

Naikintina

Robert J. Sawyer. Skaičiuojantis Dievas.

Skaičiuojantis Dievas: mokslinės fantastikos romanas / Robert J. Sawyer. - Kaunas: Eridanas, 2007. - 297, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas, ISSN 1822-6302; t. 417). - ISBN 978-9986-97-204-4.

Sunkiai skaitoma, bet daug malonumo ir peno apmąstymams teikianti knyga. Sakytumei — paradoksas, bet, kita vertus, visi kūriniai, kuriuos priskiriu kategorijai geriausieji, nėra iš lengvųjų ir greitai vartojamų produktų.

R. J. Sawyer kuria nefantastiškai fantastinę istoriją. Tasai pirmasis, nefantastiškas, lygmuo netgi perdėm realistinis: veiksmas vyksta čia ir dabar — šiandienos Toronte, o pagrindinis veikėjas Tomašas nepasižymi nei viena fantastinių istorijų herojams būdinga savybe. Dargi priešingai — tai pusamžis Karališkajame Ontarijo muziejuje dirbantis paleontologas, nepasiekęs įspūdingų karjeros aukštumų, bet bent jau turįs patikimą sveikatos draudimą. Pastarojo svarba visai ne hipotetinė: Tomašas serga plaučių vėžiu, tiesa sakant, skaičiuoja paskutinius gyvenimo mėnesius. Tai laikas, per kurį dera sutvarkyti nebaigtus reikalus, atsisveikinti su šeima ir pasiruošti kelionei nebūtin. Nebūtin — nes Anapusybe mokslininkas netiki. Dievu taip pat.

Štai tokiomis aplinkybėmis rašytojas kaip druskos ant žaizdos paberia į romano herojaus gyvenimą žiupsnį fantastikos. Į muziejų atkeliauja svetimeivis ir išreiškia norą būtent su fosilijų ekspertu Tomašu aptarti tam tikrus Žemės evoliucijos aspektus. Tiesa sakant, šis fantastikos žiupsnis taip pat ne itin fantastiškas. Labai gerai pastebėta vienoje romano apžvalgoje: Niekaip nesuprantu, kodėl šitą knygą vadina fantastine. Tomašas vienodai galėjo kalbėti su kunigu, psichiatru ar bet kuo kitu. Nemanau, kad ateivio pasirodymas vietoj kito veikėjo daro knygą labiau fantastine. Nors ši pastaba išsakyta kaip priekaištas, iš esmės ji labai teisinga. Svetimeivio pasirodymas ir pokalbiai su juo romane funkcionuoja kaip inspiracija skleistis pagrindinio veikėjo išgyvenimams ir pamąstymams.

Kodėl druska ir kodėl žaizda? Pirmiausia, Tomašas nedrąsiai, galbūt net ne iki galo sau prisipažindamas viliasi sulauksiąs stebuklo: juk tikėtina, kad ateivių technologijos galėtų padėti išvengti mirties, bent ją atitolintų. Tuo įtikėjusiam skaitytojui (juk tokia eiga lyg ir logiška), autorius skelia antausį. Pasirodo, stebuklai ir fantastika — toli gražu netapatu...

O toliau — dar geriau: mokslo ir technologijų pažangą įkūnijantys svetimeiviai pareiškia tik logiškai pagrįstus faktus pripažįstančiam mokslininkui, kad jų tyrinėjamos problemos pirminis išeities taškas yra ... Dievo valia. Pokalbiams apie Dievą, jo prigimtį ir funkcijas romane skiriama daug dėmesio. Tomašas nenueina lengviausiu įtikėjimo keliu, jis išlieka mokslininku — trokštančiu apčiuopti, įsitikinti, ištikimu principui tikiu tuo, ką matau. Būtent troškimas įsitikinti lemia drastišką herojaus sprendimą — keliauti ieškoti Dievo.

Beje, knygoje gausiai analizuojamos  mokslinės problemos, susijusios su evoliucija, DNR, fosilijų specifika ir t.t. Neturinčiam specialaus mokslinio pasirengimo skaitytojui visus niuansus suprasti sunku. Tačiau nepasakyčiau, kad nuobodu. Sudėtinga — taip, bet kartu šie aprašymai kuria pozityvų pojūtį, kad autorius išmano  dalykus, apie kuriuos kalba, kad šitai nėra svaičiojimai, turintys tiesiog užpildyti „baltas vietas“.

„Skaičiuojantis Dievas“, mano akimis, solidi, turininga literatūra. Ne teikianti atsakymus, bet gebanti kelti klausimus. Ar gali būti geriau?

Vertintina

Rekomenduotina

Skaitytina

Peiktina 

Naikintina