Rodomi pranešimai su žymėmis movies. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis movies. Rodyti visus pranešimus

2013/08/20

Nežinoma planeta / K-Pax (2001)

Noriu pakalbėti apie „K-Pax“ arba „Nežinomą planetą“ — tokiu pavadinimu filmas pristatytas Lietuvoje. Įvyko šitai gūdžiais 2001-aisiais, jokia čia ne naujovė. Prieš keletą dienų sugalvojau peržiūrėti jį iš naujo ir konstatuoju, kad yra priskirtinas prie vertybių kategorijos.

2013/08/16

George R. R. Martin. Sostų žaidimas.

Sostų žaidimas: [romanas] / George R.R. Martin. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 638, [2] p. - (Ledo ir ugnies giesmė; kn. 1). - ISBN 978-609-01-0537-5.

Taigi, George R. R. Martin ir pirmoji jo „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos knyga „Sostų žaidimas“. Kodėl? Nes vis dar viltingai ieškau kažko didingo ir įspūdingo, kas apžavėtų ir ilgam užkabintų. Nors gerbiu J. R. R. Tolkieną ir lenkiu galvą prieš „Žiedų valdovo“ trilogijos ekranizaciją, maginės fantastikos ir savo santykių draugiškais pavadinti negalėčiau. Esama, žinoma, retų išimčių, bet, kaip žinia, išimtis tik patvirtina taisyklę. Užtat ir „Sostų žaidimą“ ilgą laiką apeidavau puslankiu, o kai kartkartėmis užmesdavau akį į vieną kitą to paties pavadinimo serialo fragmentą, stebėdavausi, kodėl pasaulis dėl jo eina iš proto. Bet tas visuotinis ėjimas iš proto pasirodė besąs toks sistemingas ir intensyvus, toks akis badantis ir viešajame medijų diskurse persekiojantis, kad galiausiai neatlaikiau — „Sostų žaidimas“ atkeliavo į skaityklę.


2013/05/29

Užmirštieji / Oblivion (2013)

Filmas: Oblivion/ USA/ 2013
Žanras: Fantastinis, Mokslinis, Trileris
Režisierius: Joseph Kosinski
Aktoriai: Tom Cruise, Morgan Freeman, Andrea Riseborough, Nikolaj Coster-Waldau, Zoe Bell ir kt.
Trukmė: 1 val. 35 min
 
„Užmirštieji“. Filmą, reikia manyti, jau peržiūrėjo 99 proc. mokslinės fantastikos žanro gerbėjų, apkalbėjo, išnarstė po kadrą ir pateikė verdiktą. Taigi nieko nauja nepasakysiu, o ir apskritai to sakymo tikslingumas abejotinas, bet... BET. Užkliuvo šiandien Delfyje akis už 1,5 mėn. senumo  recenzijos. Galvoju, paskaitysiu. Ir ką... Prasilenkia mudviejų su recenzentu skoniai, kaip kometos priešingose galaktikos pusėse. Iš to kilo niežulys pakalbėti apie interpretacijas ir asmeninį T. Cruzo (ne)žavesį.  Juolab, kad ir įspūdžiai jau gerokai susigulėję. Tai viena priežastis.

Antroji — pastaruoju metu mane atkakliai pradėjo persekioti klonai: Multiversumo klonai, Gromovo klonai, klonai iš Mėnulio ir klonai iš Kanono kosmoso.  Matyt, tai ženklas. Ženklas, kad apie anuos reikia pakalbėti.

Taigi. Klonų tematika „Užmirštuosiuose“ pasirinkta labai apdairiai: juk pagrindinis aktorius T. Cruzas taip pat nepavargdamas klonuoja savo personažus — vis po naują kiekvienam eiliniam pasaulio gelbėjimui. Klonuoja narciziškai, labai preciziškai išryškindamas visus būdingiausius bruožus, kad tik, neduokdie, klonas viename filme pernelyg nesiskirtų nuo klono kitame. Na, nebent kovinio kostiumo spalva, džinsų nudėvėjimo laipsniu ar šaunamojo ginklo vamzdžio ilgiu. Bet dvasingas akių žvilgsnis, romantiškas polėkis ir dramatiškai prasižiojusio nesenstančio kovotojo–kankinio mina — ne, šito nesupainiosi su niekuo kitu. Kaip įsimintino Čako Noriso gebėjimo reikšti skirtingas emocijas viena ir ta pačia veido išraiška.

Bet summa summarum, tarkim, į T.Cruzo vietą pastačius kokį Vincentą Caselį, ryškesnio kokybinio filmo pokyčio, matyt, neįvyktų. Kodėl? Mano atsakymas — visko čia per daug. Gerokai, gerokai per daug.

Pristatymuose, recenzijose filmo žanras apibūdinamas kaip veiksmo, nuotykių, fantastinis. Pasakysiu, ką filme mačiau aš — melodramą. Tradicinę, su atsidūsėjimais, lengvu intymumo dvelksmu, pasiaukojimu, viena kita ašara, privaloma konkurencija ir dar privalomesniu piršlybų žiedeliu. Tiesa, finalinė scena net ir bent kiek kokybiškesnei melodramai pernelyg hiperbolizuota. Tai štai, iškrapščius iš filmo tą gausų romantinį dramatizmą, galima pradėti ieškoti fantastikos.

Pastarosios vizualizacija patraukli.  Tiesa, pasitaiko viena kita beviltiška banalybė — dar vienas iš filmo į filmą perkeliamas klonas (pvz., „tiražuojama“ architektūrinė simbolika, neišvengiamai skarmaluoti „vietiniai“), bet gražių dalykų daugiau nei peiktinų. Tačiau tai bene ir viskas, ką pozityvaus išsinešiau iš kino salės.

Idėja? Nei itin  banali, nei stulbinančiai originali. Siužete pernelyg daug baltais siūlais lopytų epizodų. Šiaip jau fantastika yra fantastika, ir priekaištauti, esą yra neįtikinančių epizodų — gal ir nelabai gudru. Bet kai tie nelogiškumai bado akis...
  
Ne, nesakau, kad viskas beviltiška, kad filmas nežiūrėtinas ir visaip kaip blogas. Anaiptol. Žanro mylėtojai ras kuo pasidžiaugti. Tačiau tvirtinti, esą „Užmirštieji“ – tai įsimintinas mokslinės fantastikos atstovas šiuolaikinio kino rėmuose su neblogai papasakota istorija, nepriekaištingu vizualiu grožiu bei idėja. Juosta, leidžianti pažinti save kaip individą iš šono, atsakanti į klausimus apie branduolinio karo padarinius bei tiesiog nuteikianti kelionei po ateityje suniokotus žmonių namus – Žemės planetą. — šito jau per daug. Net vertinant su visomis įmanomomis išlygomis.




2013/02/01

Mėnulis / Moon (2009)


Patiko man šiame filme vienas vienintelis momentas -- Mėnulio vaizdai. To pakanka, kad filmas būtų žiūrėtinas.

Mėnulis / Moon 
 



Trukmė: 97 min.
Žanras: Mistinis, Drama, Trileris, Mokslinis
Šalis: UK
Režisavo: Duncan Jones
Vaidina: Sam Rockwell, Kevin Spacey, Dominique McElligott, Rosie Shaw, Adrienne ShawVisas aktorių sąrašas

2013/01/20

Stanislavas Lemas. Soliaris.

Soliaris : [romanas] / Stanislavas Lemas. - Vilnius : Vaga, 1978. - 182, [2] p. - (Zenitas).



A. Tarkovskio „Soliarį“ žiūrėjau dukart. Pirmasis kartas visai ne atsitiktinis, žinojau, kad regėsiu dvasingą klasiką, tarybiškai netarybinį šedevrą, kurį vainikuos Donato Banionio aktorinė magija. Vėliau viename ne mažiau dvasingų A. Tarkovskio gerbėjų forume pabandžiau užsiminti, kad nepatyriau privalomojo tarkovskiškai soliariško nušvitimo. Sukėliau visuotinę nuostabą ir net pasišlykštėjimą savo bukumu. Kadangi liaudies išminties apie gėdą, kuri akių neėda, sau nepavyksta pritaikyti, ryžausi antrajam seansui — o gal ims ir nušvis? Nenušvito. Su visa įmanoma pagarba legendiniam režisieriui ir ne mažiau legendiniam aktoriui. Visgi tiesa yra ir tai, jog, kalbant apie kino meną, kompetencija išties nežibu. Kaip ten bebūtų, tokie buvo mano žingsniai St. Lemo „Soliario“ link. Tai buvo pirmoji mano perskaityta Lemo knyga. Po jos perskaičiau visas likusias, išleistas lietuvių kalba. Iš idėjos — juk klasika. O su klasika, kaip su A. Tarkovskiu: patinka / nepatinka, bet žinoti privalu.

Apie knygą. Labai neblogą recenziją, mano akimis, parašęs J. Žilinskas. Nei per daug, nei per mažai. O skaitant apie „Soliarį“ retai kur rasi ne per daug :)

Knygą pirmiausia apibūdinčiau kaip vieną iš tų, kurių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma, kuri nepasiduoda vertinama tokiomis kategorijomis kaip įdomu / neįdomu. Kažkas tokio, apie ką kalbant baisu pervertinti, bet dar baisiau neįvertinti. Ir — paradoksas — sunkiausia vertinti subjektyviai, nes, bent kiek pasidomėjus recenzijomis, užgriūva galinga išankstinių pakylėtų nuomonių lavina. Įpareigojančių atrasti, suvokti, pajusti. Tokia jau ta klasika. Matyt, dera surasti savąjį takelį Soliario link. Nes be savojo — niekaip, svetimi, kad ir plačiai praminti, tikėtina, tik dar labiau paklaidins.

Atsiplėšti nuo ekranizacijos buvo sunku. Dievai žino kodėl, bet filme toji vėl ir vėl sugrįžtanti mylimoji man asocijavosi su sovietinio seubeko „Baubas“ scenomis su kasnakt pabundančia numirėle. Knyga tokių aliuzijų nežadino. Netgi priešingai, pastaroji siužeto detalė čia užaštrinta kur kas menkiau. O ir apskritai apčiuopiamasis siužeto lygmuo toks daugiasluoksnis, kad kiekvienam skaitytojui, tikėtina, į svarbiausiojo poziciją  pretenduos skirtingas lygmuo — intymumas, detektyvinė linija, mokslinės analizės, kontaktas su nežemiškos kilmės protu... Vienos linijos skirtos intriguoti, kitos — filosofiniams pamąstymams, jų visuma skamba darnia nederme, kurios vibracija juntama dar ilgokai užvertus knygą.

Užkietėję skeptikai dar turės progos pasijuokti iš kosminėje stotyje varvančių kranų ir begalės kitų kosminiame amžiuje funkcionuojančių nekosminių archaizmų. Kad ir suprasdami to juoko menkumą. Aš iš tų, suprantančiųjų, bet šyptelinčių. Matyt, tai dar viena priežastis, trukdžiusi panirti ir į tariamą A. Tarkovskio filosofijos vandenyną.  Tebūnie.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina